Gražina. Адам Мицкевич

ar aukso?.. Ne, nieko, tik šlovės!

      Vienog ir šlove nuo mūs’ visų drūčiai

      Vytautas skirias’, visus mus praauga!

      Jįjį, nelyginant antrą Mindaugą,

      Garbina puotose mūs’ vaidilučiai84,

      Jįjį ant kanklių, į giesmes įdėją85

      Skambančias, leidžią į svietą anūkų.

      Mūs’ giesmėj vardą kur esam girdėją,

      Kas pakelt nor mus iš ne'tminties ūkų?

      Jug nepavydim, gal grumt, gal kariauti,

      Gal save garbe ir turtais apkrauti;

      Perkęsim viską, tegul tiktai n’ima

      Broliškos meilės savųjų ardyti;

      O ar seniai čion viduj sutikimo

      Mūrai sost’pilės triukšmu pakratyti?

      Ar seniui Vytaut’s naminėje karė’

      Algirdo ūnų86 iš Vilniaus išvarė

      Ir patsai sostą užėmęs, norėtų

      Da’rtės, kad jo siuntinys, tartum vaikas87

      Krivo Krivaičių, valdyti galėtų,

      Žemint ir aukštint, ką nori. O, laikas,

      Laikas nors syk padėt galą tam; broliai!

      Jauna dvasia kol krūtinėję kruta,

      Kardą plieninį ligkol ranka drūta

      Du pajėgia suvaldyti, lig koliai

      Greitumu sakalo žirgas manasis,

      Tyruose Krymo ką esam pagavę,

      Kokį jam lygų daviau ir dėl tavęs,

      Kokie pas mus vargiai da du trys rasis;

      Kol mano žirgas, kol kardas manasis…

      Čion jau jį karštis sustabdė. Nutilo,

      Bet tuomi tarpu tvirtoj rankoj jojo

      Čerkštelėj kardas ir pats atsistojo…

      Kas per ugnis ten į viršų iškilo?

      Lygiai žvagždė, iš padangės kad krinta,

      Tiesdama kelią, patamsoj nušvinta;

      Taip kardu jis į akmens grindis kirto,

      Kad net kibirkštis iš jojo išvirto.

      Valandą kurčią vėl buvo tylėję,

      Bet kunigaikštis vėl pertraukė tylą:

      – Skirsimės, sako, pabaigsim kalbėję,

      Kol delčios mėnuo da netek’, nekyla,

      Kol nepragysta gaidžiai, paduok gandą,

      Viską papuoškie ir lauk kur sakyta;

      Aš tuomi tarpu gal kiek pasilsėsiu,

      Miegas gult verčia, bet tuoj, anksti rytą.

      Einam griaut Lydą, atėjęs lai88 randa

      Vytauts ten suodžių krūvas ir degėsių.

      Ploti delnais potam89 smarkiai pradėjo;

      Tarnas įbėgo nurengt jį, nuauti,

      Būdams nuvargęs, matyt, nenorėjo

      Pons90 vėl į sunkią kelionę keliauti.

      Gulė. Rinvitas žinoj’, jog laukimas

      Čionais ilgesnis atneš naudą menką,

      Rūmą apleidž’, o kaip reiškė liepimas,

      Gandą paduodu, kariūmenią renka

      Ir vėl į rūmą atgal pasileidžia.

      Gal da kalbėt nor’, nor’ peršnekėt poną?

      Ne, dar į kitą ėjo rūmo šoną,

      Kur ne kiekvien’s iš tarnų įsileidžia:

      Datirt n’įstengęs geidautą malonę.

      Ėjo Rinvitas nuo pono pas ponę91.

      Lietavors skaisčią sau pačią išrinko.

      Garsas jos grožio toli aplink vaikščio’;

      Buvo duktė tai Lydos kunigaikščio:

      Išrinktas žiedas iš viso aplinkio92.

      Gražina buvo ją žmonės vadinę;

      Norinte93 amžius, jaunystos aušrinę

      Perėjęs, jau į vidudienį slinko,

      Motinos puikūs darbai ir merginos

      Josios esybėj kartu susirinko:

      Išmintys mislių ant veido skaistumo,

      Rodos, pavasariu vas’ra94 vadinos,

      Rodos, kad žiedas pavylęs nuo laiko

      Ir rudeniop negaišina gražumo.

      Kad žydėt baigdams, nokint vaisių taiko.

      Išskyrus gražumą gėrėtis galėjo,

      Galėj' ji tuo prieš visus pasigirti,

      Kad taip ant vyro gymiu95 panėšėjo,