Laimingiaus sektųs50, kad dailiaus nuduotų
Ir kad nė valgyt, nė gert nestokotų51.
Nes karo laiku nevien prasti žmonės
Ir vyriausybė midum smaguriauja.
O kunigaikščio duosnum’s ir malonis
Ateitį gerą visad pranašauja.
Sens52 paprotys, siekęs gilią senovę.
Jį turim švęsti per amžius neliovę.
Baigė kalbėjęs, aptyko53, nurimo.
Bet vėl tuoj tarė arti lango stojęs:
– Jotis prie bokšto, matyt, tenais rimo,
Štai ir kiti du po žirgą vadžiojas…
Siuntinia vokiečius. Liept juos pašaukti
Ar tur kieme atsakymo laukti?
Taręs, nuo lango vėla prasitraukia.
Vėl savo kalbą ir šiaip ir taip varto:
Taip kunigaikštį neliaudams kvošt, laukia
Kad apie siuntinius ką prasitartų.
Lietavors taria: – Jei kad atsitinka.
Jog tarp dalykų kuo pavojingiausių
Savo padonų, rodos, kartais klausiu,
Tavosios rodos54 labiaus man patinka:
Tu visame iš mūsiškių pirmiausias,
Jaun's ėsi kare, rodoje seniausias;
Tiesa, nenoriu, kad paslapčios dūmos
Kitiems padonams atviros stovėtų.
Nes kibirkštis, pasirodžiusi dūmuos,
Jei pakišt vėjui, ilgai nespindėtų.
Vienog dalyks šis, kuriuo baigiu viską.
Lai nei perkūnas pirm’ trenkia, nei blizga.
Tau tiktai trumpą atsakymą duosiu:
Ryt’ ant žemaičių visus jus veduosi.
Todėl taip greitai, todėl valandoje
Nepaprastoj taip ir taip netikėto',
Nes žinau, Vytaut’s seniai mus daboja,
Kad iš netyčių užklupti galėtų.
Gal ir į Lydą drįso mane šaukti,
Kad pasišaukus užmušt ar užsmaugti.
Sergėtis reik; pas kryžiokišką vadą
Vakar bebūdam’s dariau sutarimą:
Ordens į talką duot ricierius žada.
Už ką nuo mūs’ plotą žemių ats’ima.
Jei dabar lanko, jei siuntinius leidžia,
Regima, sutartį pildyti geidžia.
Ir taip, sietyns ant dangaus kol regėti55,
Dėl mūs’ geriausias dalyks pasilieka.
Tūkstančių porą kryžiokų laimėti.
Jotų ir pėsčiųjų dvigubai tieka56.
Patsai mačiau dar svečiuodams pas juosius
Tuos rimtus vyrus, ką duoti man rengia:
Kūnu kur kas didesni už manuosius57,
Krūtį ir kaktą jųjų šarvai dengia;
O stos į karą, tai net baimė tveria,
Matant, pašones mūsiškiams kaip veria.
Pestininks turi kiekviens po gyvatę,
Ką šviną58 suodžius ir pakulas ryja,
Kaip tik jos kaklą į priešus atstatę
Pradeda erzint, prikišę žariją,
Šnypščia gyvatė, ugnim, dūmais vemia
Ir tuojaus priešą partrenkia į žemę.
Anais tai metais nuo pramonio šito
Vieliuonos mūruos Gedimin’s parkrito.
Vilkinims baimė tik darbą gaišina,
Užtai tuoj ryt’ žemaičius atlankysim
Ir kol jie Lydą menkai nuo mūs’ gina,
Eisim, kaposim viską ir draskysim.
Rinvits, užgauts netikėta naujiena,
Stebisi, misli’a, atsakyti taiko.
Mislys pabūgus galvoj n’užsilaiko59,
Slysta tolydžio viena paskui vieną;
Svarbios ant tiek, kad užslėpt jas netinka,
Todėl išdrįsęs: – Viešpatie, surinka,
Amžiuje mano nenoriu, kad duotus
Brolius prieš brolius matyti ginkluotus!…
Vakar mus’ kardas į vokiečių sprandus
Šipo, o šiadien, kad gint juos galandas?.
Niekai gyvent be vienybės – teisybė,
Bet niekiaus būt su kryžiokais vienybėj
Rods, pasitaiko, kad kaimynas kaimyną.
Su kuriuo pykos per metelių kiekį,
Ima, ant galo piktumą palieka
Ir jį nei brolį karštai apkabina.
Daug aršesnėj, su kaimynu kaimynas —
Lenkas su lietuviu santaikoj būva,
O vienog tankiai, suėję į krūvą.
Stikleliu midaus paeiliui dalinas,
Geria, bučiuojas, o kada pris’eina.
Ir į pagelbą viens vienam nueina:
Da piktesnėj už lietuvį ir lenką
Su žalčiais žmonės gyvena sandaro'.
Bet kada žmogus duris jam pradaro,
Žaltys nei svečias kad butan jo slenka60
Jei tik dėl šlovės dievų amžinųjų
Lietuvis pieno nesigail’ dėl jųjų;
Tad žaltys savas, užsliuogęs61 ant rankų.
Laižo pirštus jo gyliu sukaitinęs,
Kartais, užlipęs ant vaiko krūtinės,
Lyg vario žiedas miegot susirango.
Vienog kryžioką – gyvatę per amžių
Nenumalšinsi aukos būdu jokiu;
Maža jau prūsiško aukso suglamžius
Žemių, žmonių ir šiaip lobių visokių? —
Vis alkana da ir, kad primanytų.
Valanda viena visus mus išrytų.
Vien sutikim’s apgint lietuvius gali
Metas į metą veltuo62 į jų