– Ji, Onute, namie mokinasi, – atsakė motina. – Mat, tėvai nori ją namie pirmą ant maldaknygių išmokyti melstis, Dievą garbinti, o į mokslinyčią, tai da nežinia, ar leis, ar neleis.
– Tai ir namie, mamule, tegu nors mane mokytų!
– Gerai, gerai dukrelė, – aš pašnekėsiu su tėvu.
Ir tiesa, ta pačią dieną Kleidošienė tėvui pranešė apie Onutės norą. Per ką nuo šitos dienos už nedėlią vyresnysis Onutės brolis Motiejus ėmė ją mokyti ant knygų.
Didelės Keidošiai sulaukė paguodos nuo jauno kunigo kamendariaus, kada tas atvažiavo po metų pas juosius kalėdodamas. Vincas mokytinis paklaustas apie Šventojo Rašto pradžią niekame nepadarė klaidos, atsakydamas kunigui gražiai lietuviškai…
Onutė irgi pasigyrė ne tik skaitymu ant maldaknygių, bet ir raštu.
– Keidošiau, – pratarė kunigėlis viską išklausinėjęs. – kaip matau, tu ne tik dievobaimingai, bet ir išmintingai vedi savo vaikus. Duok Dieve, kad ir kiti sektų tavo pėdomis, ir pradėdami pirmiausiai nuo Dievo. —
– Siekiuosi, kunigėli, kiek galėdamas, – tas atsakė, – bet ne viskas yra mano valioje.
– Tiesa, tiesa, – perbraukė Keidošių vienas iš vežėjų kalėdos, Škeredelninkas, – ne viskas tėvų valioje. Ot, netoli einant, Vincų Vinco tėvas koks gražus žmogus, o vaikas paklydėlis, bedievis
– Cit, Šzkerdelnike, – sutramdė kunigas jį gi, – neapkalbėk vaikino! Svietas tankiai22 neteisingai žodį numeta ant žmogaus. Jeigu nori šnekėti ką piktą ant Vincų Vinco, tai parodyk nors arba jo darbus, arba piktus jo sodžius.
– Ką čia, kunigėli, da rodyti, – jis visiems žinomas bedievis…
– Aš, vaikeli, – atsiliepė nesiliaudamas kunigas, – ne kartą mačiau jį besimeldžiant, ko bedievis nedaro, dėl to liaukis velyt ir neapkalbėk, kitaip mudu susipyksiva23.
Keidošius džiaugės iš to, kad jį kunigas pagyrė, bet nemažai džiaugės ir iš to, kad kunigas užstojo už Vincų Vincą, kurį mylėjo ne tiktai kaipo artimą, susiedą24 ir giminę, bet ir kaipo gerą žmogų. Dėl to mielai užklausė ir kunigo rodos leisti Onutė toliaus į mokslą. Apie šitai kalbėjo jau ir be to Keidošių ir kalbino savo tetą, gyvenančią mieste, priimti Onutę ant kvateros25. Dabar vienog po pakurstimo kunigo šitos šnekos tapo drąsesnės ir Onutė po vakacijų draug su Vincu nukeliavo į miestą mokytis.
Pirmus metus rūpinos Keidošiai dmčiai apie vaikus, ypač apie Onutę. Antrus metus neva mažiau, bet iš teisybės kalbant ir antruose metuose Keidošienė labai džiaugės, kada jai pasakė, jog Onutė miesto mokslinyčią pabaigė ir jog negrįš daugiau į aną.
– Tegu ją dievai, tą miesto mokslinyčią! – kalbėjo moteriškė, – aš visą laiką buvau, kaip koją įkirtusi.
– Ar tai nesidžiaugi, mama, nei iš pagyrimo ir dovanų, kurias gavo Onutė, baigdama mokslinyčią? – klausė Motiejus.
– Ką čion, vaikeli, džiaugsies, kada visą laiką širdis nerimstanti buvo.
– Na, cit, motin, – pratarė Keidošius, prisidėdamas prie šnekos. – Dabar galėsi susiraminti. Onutei laikas pradėti pratintis prie darbo, tai ji tolydžio bus dabar po tavo akių. Tik ar tu žinai, vienas dalykas pradeda man rūpėti, – sveikata jos ne per virš dikta26.
– Tiesa, – atsakė į šitą ir Keidošienė.
– Taigi matai, – traukė toliau Keidošius, – leisi dabar ją prie darbo baisu – bematai apsirgs ir ant viso amžiaus bus prapuolęs iš jos žmogus.
– Tai, tėvai! – atvertė Keidošienė, – prie namų visokio darbo randasi; galima tokiai pataikinti ir lengvesnį kokį darbą.
– Galėt gali, bet jeigu pataikinsi sykį, antrą, bematai ir pasklys paskalos, jog išlepinta mergysčia. O kur paskui dėsi, kaip gaus įžodį27?
Prietaismuota gyvastis nemažai slaptų savyje turi; didelė daugybė atsitikimų prietaismuotos gyvasties nesuprantama, neištyrinėta ir didžiausių mokytųjų paskutinių gadynių. Terpu tokių paslėptų atsitikimų randasi ir ūgis žmogaus. Dėl ko vienas žmogus auga didesnis už kitą, dėl ko auga greičiau, dėl ko greičiau subręsta – ikšiolei nežinoma tikrai, nors padaryta nemažai visokių hypotezų28, tarp kurių, žinomas dalykas, hypoteza sekimo tėvų pirmiausiai stovi.
Onutė ir augo ir brendo vargiai; būdama trylikos metų nurodė ne daugiaus, kaip mergysčia dešimties, arba jau daug, daug vienuolikos metų. Motina kalčią vertė ant prasto valgio pas tetą mieste ir ramino save viltimi, jog per vakaciją atsigriebs mergaitė ir taps ūmai kitokia; bet perėjo ir vakacija, o Onutė kaip buvo menka, taip ir liko; ak, neva truputį paaugo, bet pajėgų nepribuvo.
– Palauk, mama, – ne sykį kalbėjo Onutė besirūpinančiai motinai, – ateis laikas, atsiras ir vėkos29.
– Bet dabar, dukrele, kaip būti? – klausė motina savo žarų. – Dirbti tu per silpna, ganyti jau sarmata…
– Tai leisk mane, mama, į miestą da pasimokyti.
– Ugi, kur tu ten dabar, vaikeli, mokysies? Ak, jau tu miesto mokslinyčią pabaigei.
– Ten, mamule, pas viešą ponią ant bažnytinės ulyčios30 mokinosi pernai kelios mergaitės visokių darbų: mezgimo, išsiuvinėjimo… O aš, mamule, da gal ir visokio virimo pramokčiau.
– Ar ji brangiai už tai ima? – paklausė Keidošienė dėbtelėjusi akimis ant Onutės.
– Aš to, mamule, negaliu pasakyti, nes tos mergaitės, kurios pas ją mokinos, buvo tai jos giminės…
– Na, tai vaikeli, apie tokį mokinimą nėra nei ką mislyti: ji tau ne giminė, – nutarė Keidošienė ir tuom pasibaigė šneka.
Tiesa, šneka tuom pasibaigė, bet užmesta Onutės mislis liko motinos omenyje ir tolydžio su nauja pajėga kilo aukštyn, nors ir drūčiai tremiama. Ant galo, neiškentė Keidošienė nepakalbėjusi su pačiu, kurs pažino ir patį minėtos ponios ir ją porą sykui matė.
– Tai, motin, išmintingi ir labai guodojami31 žmonės buvo ir mūsų duktė patekusi pas šitą ponią išskyrus naudą dėl savęs nieko daugiau nerastų, – kalbėjo Keidošius pačiai. Tik ar priims ir priimdama kiek už tai prašys, ot kame visa bėda! —
Sutarė tėvai pakolaik Onutei nieko nesakyti, kad nesuviliotų mergaitės, o nuvažiavus į miestą surinkti artimiausias žinias. Žinios pasirodė niekam vertos. Pas ponią ant bažnytinės ulyčios gyveno per tris metus kelios mergysčios iš jos giminių. Dvi iš jų išskyrus tą mokinos miestinėje mokslinyčioje, o pas ponią tik priestolį32 turėjo; kitos gyveno sau tik taip – mokinos muzikos, darbelių visokių. O taip mokslų mokyti poniai, kaip ir kitiems neturintiems skirto ant to daleidimo, buvo uždrausta. Gavęs tokias žinias Keidošius ir ranka mostelėjo. Bet Keidošienė, turbūt, sekdama patarlę: kas sunku, tai gardu – ypač užsispyrė išpildyti savo užmanymą. Gali būti, jog ant šito ją paskatino miestiškės tetos žodžiai, kuri ponią visomis pusėmis išgyrė