– Mano piniginė ne stora, – paprieštaravo Kesė ir atsargiai įkišusi ranką tarp sijono klosčių išsitraukė nedidelę piniginę. Atskaičiavusi kelias monetas padavė jas Rauliui ir šis įsidėjo jas į kišenę.
– Ačiū. Kai atvyksime, verčiau leiskite man viskuo pasirūpinti. Labai gražiai kalbate prancūziškai, miledi, bet akcentas jus išduos.
Kesė kietai sučiaupė lūpas. Tai joks komplimentas. Ji pasitenkino metusi jam piktą žvilgsnį, bet jo šypsena ir linksmai žibančios akys dar labiau ją įsiutino. Jeigu tą akimirką jie nebūtų įjoję į kaimelį, ji būtų gerai atsikirtusi.
Kaime buvo nemaža smuklė. Jiems nulipus nuo žirgo, Raulis padavė vadeles laukiančiam arklininkui ir palydėjo Kesę vidun. Kesės akys ne iš karto apsiprato su prietema, bet po minutėlės pamatė, kad kambarys apstatytas suolais ir stalais. Laimei, kitų lankytojų nebuvo. Prie jų šluostydamasis rankas į riebaluotą prijuostę priėjo smuklininkas dideliu pilvu. Raulis užsakė vyno, maisto ir šeimininkas pasiūlė prisėsti.
– Ilgai keliavote? – paklausė smuklininkas statydamas ant stalo ąsotį vyno.
– Gabenu namo seserį, – suurzgė Raulis. – Ji tarnavo kambarine pas vieną anglę Verdene.
– A, – prunkštelėjo smuklininkas. – Girdėjau, kad miestą užėmė prakeikti anglai.
Raulis įpylė taurę vyno ir padavė Kesei žvilgsniu įspėdamas tylėti.
– Taip, – linksmai atsakė Raulis. – Bet jie dosnūs šeimininkai. Tik pažiūrėkit, kokį apsiaustą gavo mano sesuo! Be to, į prancūzų kišenę byra jų angliškas auksas. Nėra ko skųstis.
– Jūs teisus, mano drauge, – kranktelėjo smuklininkas apnuogindamas išlūžinėjusius ir pajuodusius dantis. Jis patapšnojo Rauliui per petį ir nuėjo atnešti maisto.
Klausydamasi pokalbio Kesė vos tvardėsi.
– Sesuo? – piktai sušnypštė ji, vos juodu liko vieni. – Negi manote, kad tas vyras patikės, jog mes šeima?
Jo šypsena ją tik dar labiau supykdė.
– Žinoma, – atsakė jis. – Ar pastaruoju metu matėte, kaip atrodote? Suknelė susiglamžiusi, plaukai susivėlę. Man beveik gėda sėdėti šalia jūsų.
– Bent jau neatrodau kaip meška! – metė ji.
Kasandra iškart pasigailėjo tokio nemoteriško atsakymo. Supratusi, kad reikės atsiprašyti, prikando lūpą.
– Meldžiu atleisti, – tarė po trumputės pauzės ir sukandusi dantis pridūrė. – Esu dėkinga, kad mane lydite.
– Ir turėtumėte būti, – suurzgė jis. – Nebijokite, madame. Kai tik pasieksime Reimsą, jums nebereikės kęsti mano prasčiokiškos draugijos.
Smuklininkui grįžus prie stalo, Raulis kaipmat nutilo. Vyriškis išdėliojo priešais juos lėkštes.
– Štai, monsieur. Sotus valgis jums abiem. Be jokių jautienos kepsnių.
Raulis nusikvatojo.
– Žinoma, tokį barbarišką maistą palikime priešui.
Smuklininkas išsišiepęs nuėjo sau.
– Ar taip apie mane galvojate? Kad esu jūsų priešė, – sumurmėjo Kesė.
– Jau sakiau, aš ne prancūzas.
– Bet tarnavote jų laivyne.
Raulis šaltai, be menkiausios šypsenėlės pažvelgė jai į akis.
– Neturiu jokios priežasties gerai galvoti apie anglus. Daugiau apie tai nekalbėkime.
– Bet…
– Verčiau valgykite, madame, kol neužsiverčiau ant kelių ir neišpėriau kaip išlepintos mergiūkštės.
Kesė nusisuko nepatenkinta ir truputį išsigandusi, kad jis gali įvykdyti grasinimą.
Maistas buvo pilkos spalvos ir nekeliantis apetito, kažkoks troškinys, greičiausiai kelias dienas stovėjęs puode, bet karštas ir geresnio skonio, nei atrodė. Kesė žinojo turinti valgyti, kad nepritrūktų jėgų, tačiau jiems pavalgius ir susiruošus į kelią nė kiek nesigailėjo.
Užsėdęs ant žirgo Raulis Dulevantas atgavo gerą nuotaiką. Jis numetė arklininkui monetą ir ramia žingine patraukė iš kaimo.
– Smuklininkas sakė, kad Reimsas už dienos kelio nuo čia, – tarė jis Kesei. – Galbūt pasieksime jį dar nesutemus.
– Tik gaila, kad nežinojo, kur galėtume nusipirkti ar nusisamdyti antrą žirgą, – pastebėjo ji vis dar galvodama apie ankstesnį pokalbį.
– Jums nepatinka keliauti mano glėbyje, miledi?
– Ne, nepatinka.
– Tai galite eiti pėsčia.
– Jeigu būtumėte džentelmenas, pėsčias eitumėte jūs.
Kasandra nugara pajuto jo krūtinę drebinantį juoką.
– Akivaizdu, kad nesu džentelmenas.
Kasandra supykusi atsisuko ir jau ruošėsi atsikirsti, bet pažvelgusi į jo tamsias akis neteko kvapo. Jo akys linksmai švytėjo ir jos išdavikiškas kūnas iškart sureagavo. Odą dilgčiojo iš jaudulio kaip pirmomis dienomis po pristatymo visuomenei. Tada ji buvo nerūpestinga ir flirtavo su visais gražiais džentelmenais iš eilės. Dabar norėjo pasijuokti iš Raulio, irgi jį paerzinti. Netgi dar blogiau. Ji svarstė, koks jausmas būtų jį pabučiuoti. Ta mintis ją išgąsdino. Dabartinėmis aplinkybėmis negalėjo rizikuoti per daug susidraugauti su nepažįstamuoju. Ji greitai nusisuko.
Raulis užsimerkė ir iš lėto, sunkiai atsiduso. Gerai, kad ledi stebeilija į kelią ir aukštai iškėlusi noselę jį ignoruoja. Ką jis sau galvojo šitaip ją erzindamas? Kažkodėl su šita mergina elgėsi kaip stuobrys, norėjo su ja flirtuoti, nors žinojo, kad būtų protingiau laikytis atstumo. Laiko moterims jis neturėjo, paprastai užmegzdavo tik trumpalaikius, neįpareigojančius santykius, o nuojauta sakė, kad su ledi Kasandra Vitne taip nepavyktų.
Raulis pažvelgė į priešais sėdinčią ledi. Jis laikė rankas apibus jos pečių ir pirštais gniaužė vadeles. Bėris buvo drūtas ir neprieštaravo nešti didesnį svorį, bet Raulis turėjo pripažinti, kad per daug jo neapsunkino. Ledi buvo smulkutė, liekna kaip nendrė. Jis baiminosi per stipriai ją suspausti ir sutraiškyti. Kasandra labai stengėsi prie jo nesiliesti, bet kartais judant arkliui prisispausdavo jam prie krūtinės ir tamsios garbanos įsipindavo jam į barzdą. Tada užuosdavo švelnų, gundantį vasaros gėlių aromatą. Velniop! Jam tai patiko. Jis negalėjo paneigti, kad jai sėdint priešais kelionė buvo daug malonesnė.
Netrukus pasidarė aišku, kad smuklininkas kelionę įvertino labai optimistiškai. Kadangi juodu turėjo tik ilgauodegį bėrį, judėjo pamažu, o kepinant karštai rugsėjo saulei Raulis baiminosi ginti žirgą greičiau nei ristele. Keliui pasukus per tankų mišką, jis labai apsidžiaugė; bent jau turės pavėsį. Galbūt pakeleivė vis dar ant jo pyksta už tai, kad erzino, bet jam tai buvo nė motais. Jis nemėgo plepėti be reikalo.
Raulis nusprendė, kad jiems liko tik valanda kelio su šviesa, ir jau buvo pradėjęs svarstyti, kur reikės praleisti naktį, tik staiga žirgas pastatė ausis. Raulis irgi išgirdo žvangant pakinktus ir vyriškus balsus, kurie atsklido iš už posūkio priešais. Daugybę balsų. Jis greitai truktelėjo vadeles ir paragino žirgą nerti tarp medžių.
Staigus posūkis iš kelio nutraukė pakeleivės mintis. Ji paklausė, kas nutiko.
– Gal ir niekis, bet man atrodo, kad priešais bus kareivių, – atsakė trumpai.
Jiems sukant gilyn tarp medžių,