Nors Nikas galvojo apie Holę dažniau, nei norėjo sau pripažinti, nesistengė jos ieškoti. Ji paskatino jį pradėti karjerą, tačiau tai buvo per menka priežastis bandyti ją susirasti. Jis įsivaizdavo Holę gyvenant gimtojo Stoktono priemiestyje, ištekėjusią už kokio kūno kultūros mokytojo ir auginančią būrelį vaikučių, juos kasdien bučiuojančią ir glėbesčiuojančią. Ką ji galvotų apie visą šį Brodvėjaus reikalą?
– Viskas gerai, bičiuli?
Gareto balsas grąžino Niką į dabartį. Jis baigė gerti burboną, nusišluostė lūpas ir linktelėjo.
– Taip.
– Tai susitiksi su prodiuseriais?
Velnias.
– Kur ir kada?
– Niujorke. – Garetas stabtelėjo atsigerti ir leido Nikui dar kartą pasiruošti išgirsti nemalonų atsakymą. – Rytoj, popiet.
– Negali būti. Aš ką tik išlipau iš prakeikto lėktuvo. Ar tai negali porą dienų palaukti?
– Ne. Aktorių atranka vyko praėjusią savaitę, tačiau jie nusprendė palaukti, kol baigsi filmuotis. Panašu, kad tu ten kažkam labai patinki.
– Jėzau Kristau.
– Būtent. Todėl užsakiau mums naktinį skrydį.
– Labai savimi pasitiki, tiesa?
– Tikiu, kad šis vaidmuo pakylės tave į naują lygmenį. Girdėjau, kad Spilbergas dairosi aktoriaus biografiniam filmui apie Džo Dimadžijų4. Mano manymu, tu puikiai tiktum pagrindiniam vaidmeniui ir šis spektaklis padės tau atsidurti Spilbergo akiratyje.
Po galais. Dėl progos padirbėti su Spilbergu Nikas buvo pasiruošęs paaukoti savo kairįjį kiaušinį. Be to, Džo – nacionalinis herojus.
Jis susikūprino ir ranka persibraukė plaukus. Buvo aišku, kad Garetas laimėjo ginčą, tačiau Nikas pabandė paskutinį kartą pasipriešinti:
– Mirštu iš bado, esu išvargęs ir turiu palįsti po dušu.
– Suprantama, – Garetas žengė durų link ir nuo pakabo nusikabino švarką. – Turime laiko užsukti pas tave namo, galėsi nusiprausti ir susikrauti lagaminą. Pavalgysi ir pamiegosi lėktuve.
– O tu?
Garetas iš už kabyklos išsitraukė lagaminą.
– Aš pasiruošęs.
– Pasipūtęs kalės vaikas, – nusiviepė Nikas.
– Toks mano darbas, – Garetas atvėrė kabineto duris ir žengė į koridorių.
Nikas pačiupo scenarijų ir patraukė jam įkandin. Panašu, kad ir šiąnakt lėktuve nemiegos, juk turėjo pasiruošti rytojaus perklausai: bent dukart perskaityti scenarijų, išanalizuoti kai kurias scenas, parengti personažo aprašymą… Lengva nebus, ypač dėl jo disleksijos.
– Tikiuosi, kad bus verta, – jis užsidėjo Oakley saulės akinius. – Kitaip man teks pasiieškoti naujo agento. Ir geriausio draugo.
ANTRAS SKYRIUS
Holė Rajan pasuko galvą stengdamasi veidrodyje įžvelgti juodų lininių kelnių aptemptą užpakalį ir susiraukė.
– Jos per siauros. Nesuprantu, kuo blogi mano pačios drabužiai?
– Šitie skudurai? – jos sesuo Noelė paspyrė ant žemės numestus rausvą susagstomą megztinį ir paprastas medvilnines kelnes. – Su jais atrodei kaip namų šeimininkė, o dabar panašu, kad turi liemenį. Ir užpakalį. Ir krūtinę! Jaučiuosi atradusi Atlantidą.
– Taip, dėl šitų, – Holė patampė gilią šilkinės palaidinės, taip pat pasiskolintos iš madų ekspertės, jaunesniosios dvidešimt šešerių metų sesers, iškirptę. – Ar ji ne per daug…
– Daili? Patraukli? Traukianti akį?
– Aš maniau, atvira. Nepadori. Kekšiška.
Noelė pridėjo ranką prie širdies ir susvyravo tarsi pašauta.
– Tu mane žudai, sese. Tai mano laimingoji Marc Jacobs palaidinė. Vilkėjau ja per savo pirmąjį Žizelės premjeros vakarą.
Holė nukrypavo prie lovos ir šlumštelėjo ant krašto. Visas šis gražinimasis ją išvargino: pirmiausia Noelė atkakliai bandė sugarbanoti tiesius it styga Holės plaukus, tada kokią valandą tepė makiažą, o dabar vertė seserį išsimatuoti visą spintą. Visa tai jai priminė mokyklos išleistuves, prieš kurias dvylikametė Noelė mėgino išmokyti Holę mergaitiškų dalykų, apie kuriuos ji tada nieko nenutuokė.
– Labai dėkoju už tavo pastangas, Noele, – Holė parvirto ant nugaros ir keliskart suspyruokliavo ant čiužinio. – Tik nesuprantu, kam to reikia.
– Visų pirma, – pradėjo Noelė, prisėdusi šalia ant lovos ir iškėlusi vieną pirštą, kuris reiškė, kad ji netrukus išpyškins visą sąrašą priežasčių, – po kelerių sunkaus gyvenimo metų tu nusipelnei šiek tiek pasilepinti. Įsivaizduok, kad tai tavo atlygis už tai, kad metei tą netikšą Klarką.
– Su tuo negaliu pasiginčyti, – Holė atsirėmė ant alkūnių. Jos sesuo žinojo tik dalį tiesos, visa nemaloni istorija buvo užfiksuota tik policijos ir kelių medikų raportuose.
– Visų antra, – Noelė atlenkė antrą pirštą, – dabar esi rimta dramaturgė, tad privalai atitinkamai atrodyti.
Holė pavartė akis.
– Nesu tokia sėkminga.
Noelė žaismingai pliaukštelėjo jai per galvą.
– Pabusk ir apsidairyk! Tavo pjesė bus rodoma Brodvėjuje ir joje vaidins pora ryškių kino žvaigždžių. Kas tai, jei ne sėkmė?
Ji neklydo, tačiau Holei buvo sunku prisipažinti, kad ir ji galiausiai kai ko pasiekė šitoje darbštuolių ir maksimalistų šeimoje. Jos trys jaunesni broliai ir seserys seniausiai lenkė ją kelyje į karjeros viršūnę, kol ji keitė darbus kaip kojines: nuo pagalbinės mokytojos iki barmenės ir šunų vedžiotojos. Šeimoje jos savęs paieškos buvo tapusios senu juokeliu ir pelniusios jai Holės keistuolės pravardę.
Jos „keistenybės“ baigėsi praėjus penkeriems metams po tuoktuvių su Klarku, kai šis nusprendė, jog nuo šiol grįžęs namo nori rasti ją laukiančią su džino ir toniko kokteiliu ir garuojančia vakariene ant stalo. Holė buvo pasiruošusi tai išbandyti.
Kokia klaida. Namų židinio deivės vaidmuo jai niekaip nelipo (bent jau Klarko nuomone): vakarienė visada būdavo ne visai iškepta arba pervirta, vonia nepakankamai išblizginta, marškiniai nepakankamai iškrakmolyti. Vienintelis jos išsigelbėjimas buvo straipsnis apie dienoraščio rašymą moteriškame žurnale.
Ir taip gimė rašytoja H. N. Rajan.
– Patikėsiu, kai pamatysiu iškabą. – Ji vis dar netikėjo, kad tai išties įvyks, juk tam galėjo sutrukdyti daugybė nenumatytų dalykų. – Iki tol…
– Dėl Dievo meilės, Hole, – Noelė užsikišo šviesių plaukų, tokių skirtingų nuo Holės, sruogą už ausies. – Tu per daug jaudiniesi. Juk sakei, kad prodiuseriai išrinko Malkolmą Džastisą vaidinti policininką, tiesa?
Holė linktelėjo ir atsisėdo.
– O