Maištinga meilė. Marguerite Kaye

bet aš jos nepažinojau. Mirė, kai buvau visai maža.

      – Tada dar labiau užjaučiu. Mergaitei reikia motinos, ypač jei neturi sesers.

      – Negaliu ilgėtis to, ko neturėjau, – griežtai atkirto Izabela.

      Finlėjus išsižiojo kažką sakyti, bet geriau pagalvojęs užsičiaupė ir gūžtelėjęs pečiais prisitraukė balnakrepšį.

      – Ar norėtumėte užkąsti? Aš toks išbadėjęs, kad tuoj imsiu graužti bato padą.

      – E… Ką jūs pasakėte?

      – Pasakiau, kad esu labai alkanas, bet daugiau nieko neturiu, – tarė jis, duodamas jai saują sausainių. – Bus kiek skaniau, jei užsigersite šituo, – pridūrė ištiesęs nedidelę sidabrinę gertuvę. – Viskis iš mano tėvo daryklos. Paragaukite.

      Izabela gurkštelėjo ir stipriam gėrimui nutvilkius gomurį užsikosėjo.

      – Ačiū, – tarė ji grąžindama gertuvę ir suraukė nosį. – Manau, pasitenkinsiu vandeniu.

      – Suprantu, prie skonio reikia priprasti, – tarė Finlėjus ir, kaip Izabela pastebėjo, pats nurijęs tik mažą gurkšniuką, užsuko kamštelį. – Papasakokite daugiau apie save. Pavyzdžiui, kodėl tokia daili mergina vis dar netekėjusi?

      – O kodėl toks… dailus… vyras nevedęs?

      Finlėjus nusijuokė.

      – Ne, ne, vyras dailiu vadinamas tik norint jį įžeisti. Aš nevedęs, nes tarnauju kariuomenėje, o kareivio žmonos gyvenimas nesaldus. Kadangi siekiu karjeros, apie vedybas negali būti net kalbos. Su manimi viskas aišku, o kaip jūs?

      Izabela gūžtelėjo pečiais.

      – Kol mano šalis okupuota ir kariauja, negaliu galvoti apie nieką kita.

      – Taip, suprantu. Po tiek laiko sunku įsivaizduoti, kaip atrodo taika, – tarė Finlėjus ir išsitraukęs iš krepšio antklodę pasiūlė jai. – Imkite, darosi šalta.

      – Man nereikia…

      – Dėl Dievo… tada pasislinkite arčiau ir pasidalysime.

      Finlėjus netikėtai prisitraukė ją prie savęs ir apgobė abu antklode. Izabelai pamėginus išsilaisvinti, jis suėmė ją už rankos ir apkabino per pečius.

      – Jei reikėtų, tą patį padaryčiau dėl savo vyrų, – tarė jis.

      – Netikiu.

      – Bent jau tikiuosi, kad būčiau pasiryžęs tokiai aukai. Laimei, niekada nereikėjo to įrodyti.

      Izabela pajuto, kaip nuo juoko sudrebėjo jo krūtinė, ir jai į plaukus papūtė karštas kvapas. Kol jis jos neapklojo, nė nepastebėjo, kaip pasidarė šalta. Dabar būtų vaikiška ir kvaila nustumti jį šalin, nes ryte atsibustų sustingusiomis šaltomis galūnėmis. Izabela neatsipalaidavo, bet daugiau nesipriešino ir galiausiai atsirėmė į medžio kamieną.

      – Papasakokite daugiau apie Škotiją. Ar ji labai skiriasi nuo Ispanijos?

      – Labai. Visų pirma, ten daug lyja. Dangus ir jūra dažniau pilki nei žydri. Užtai dėl lietaus peizažas žalias. Manau, to ilgiuosi labiausiai – slėnius ir kalvas užklojančios žalumos.

      – Čia, šiaurėje, žiemą dažnai lyja.

      – Taip, bet Škotijoje, vakarinėje pakrantėje dažnai lyja ir vasarą. Ar jus ima miegas? Gal man liautis pliauškus?

      Izabela nuslopino žiovulį.

      – Jei norėjote paklausti, ar jums jau užsičiaupti, atsakymas – ne. Papasakokite apie kitas šalis, kuriose lankėtės būdamas kareivis.

      – Dalyvavau daugybėje karinių žygių. Egipte, Portugalijoje, Ispanijoje, Airijoje, Amerikoje.

      – Jums labai pasisekė. Niekada nebuvau išvykusi iš Ispanijos.

      – Nemanau, kad keliaudamas kautis pamatai, kas toje šalyje geriausia.

      – Žinoma, bet vis tiek papasakokite. Papasakokite apie Ameriką. Ar ji laukinė ir neprijaukinta, kaip teko girdėti?

      – Kai nutolsti nuo rytinės pakrantės, tada taip. Be to, didelė. Ten galima pasiklysti.

      – Arba save atrasti?

      Finlėjui vis dar apmąstant jos paskutinę frazę, Izabela pasimuistė po antklode ir pakėlė į jį akis. Jis įsitempė trokšdamas, kad kūnas nereaguotų į jos apvalumus. Smakrą pakuteno jos plaukai. Dabar jis labai džiaugėsi, kad juos skiria storas sluoksnis drabužių. Finlėjus pamėgino atsargiai patraukti šlaunį. Sutelkęs dėmesį į jos klausimus, turėjo pastebėti, kad nuolat dilgčiojančią aistrą slopina jo susidomėjimas ja ir jos – juo.

      Galiausiai mėnulis nusileido ir užslinko juoda tamsa. Abu nutilo. Finlėjui pasirodė, kad ji užmigo, bet nebuvo tikras. Jis pats lyg ir nemiegojo, bet taip pat negalėjo garantuoti. Jie nepasislinko nei artyn, nei tolyn vienas nuo kito – taip ir turėjo būti.

      Ryte jis dėl to džiaugėsi. Izabela ėmė judėti prieš aušrą, bet jis liko gulėti užsimerkęs, nenorėdamas jos trikdyti. Tik kai ji atsistojo, Finlėjus apsimetė ką tik atsibudęs ir pakilo stengdamasis nestebėti jos besiprausiančios, bet matė, kaip nuo vandens sušlapo plaukai ir viena sruoga prilipo prie skruosto.

      – Ar dabar rasite kelią atgal pas saviškius? – paklausė ji.

      Finlėjus linktelėjo.

      – Dienos šviesoje bus paprasčiau, tik reikės saugotis prancūzų žvalgų.

      – Atsiųsiu žinią, kai tik mes… kai tik tai bus padaryta. Pažadu.

      – Tikiu.

      Finlėjus paėmė ištiestą Izabelos ranką. Ryto šviesoje jos akys atrodė labiau auksinės nei rudos. Jam norėjosi pabučiuoti nervingai besišypsančias jos lūpas. Tiesą sakant, norėjo, kad ji prisispaustų prie jo visu kūnu ir sunertų rankas jam už kaklo. Finlėjus žengė artyn. Akimirką pajuto tą su niekuo nesupainiojamą jausmą, abipusę aistrą, tarsi aštrų dūrį pilve. Jis velniškai norėjo ją pabučiuoti į lūpas, bet tik pasilenkė jai prie rankos, kaukštelėjo kulnais ir paleido ranką.