– Majoras Finlėjus Urkhartas iš devyniasdešimt antrojo pėstininkų… – prisistatė jis. – Žinau, jau vėloka pažindintis, bet aš džiaugiuosi galėdamas su jumis susipažinti, senjorita…
– I… Izabela. Galite vadinti mane Izabela.
Izabelos nuostabai, majoras paėmė jos ranką, elegantiškai pasilenkė ir priglaudė lūpas prie pirštų galiukų.
– Izabela, malonu su jumis susipažinti, – tarė jis ir jo akys šelmiškai sublizgo.
– Majore Urk… Urk…
– Urkhartas. Tariama Urk-hartas. Galbūt bus paprasčiau vadinti mane Finlėjumi.
– Finlėjau, – šypsodamasi iš lėto pakartojo Izabela. – Taip, tikrai paprasčiau. Na, Finlėjau, man taip pat buvo malonu su jumis susipažinti, bet turiu…
– Dar neikite.
Tiesą sakant, ji ir nenorėjo, bet buvo nelengva tai sau pripažinti. Nerimą kėlė ne kelionė namo: Izabela galėjo grįžti užrištomis akimis. Ramybės nedavė šis karys. Ji turėjo, tiksliau, privalėjo, išsiaiškinti, kokie britų planai dėl prancūzų ginklų saugyklos. Ji ryžtingai linktelėjo.
– Pabūsiu dar minutėlę, – nusileido. – Ir pailsėsiu.
– Iš balso neatrodo, kad būtumėte pavargusi.
– Ir nesu, – tarė ji staiga įsižeidusi ir čia pat suprato, kad prieštarauja pati sau. – Bet mielai atsigerčiau vandens. Aš baisiai ištroškusi.
– Prisėskite. Atnešiu.
– Aš puikiausiai galiu…
– Tikiu, kad galite, bet krepšyje turiu puodelį. Iš jo gerti lengviau nei iš rieškučių. Prisėskite, tuoj grįšiu.
Nors nenorėjo paklusti ir leistis aptarnaujama, Izabela prisėdo. Vanduo buvo vėsus – kaip tik to jai ir reikėjo. Ji godžiai išgėrė puodelį ir paprašė atnešti dar – tik tam, kad jis pavargtų.
– Gracias1.
– De nada.2
Jis atsisėdo šalia ir atsirėmė į medžio kamieną. Izabela pamatė, kokios neįtikėtinai žydros jo akys po tankiais antakiais, kurie dabar buvo truputį suraukti. Plaukai buvo pablukę, bet oda neatrodė nusvilinta saulės. Tiesiog jis buvo tamsiai įdegęs.
– Taigi, Izabela, man atrodo, kad mums – ir mano, ir jūsų vyrams – būtų nenaudinga kartu pulti prancūzų ginklų saugyklą. Kam be reikalo vieni kitiems trukdyti?
Jo balsas skambėjo keistai – buvo švelnus, liūliuojantis. Kai kurių jo žodžių Izabela nebūtų galėjusi išversti, bet vis tiek puikiai jį suprato. Šį kartą majoras pasirinko subtilesnę taktiką, bet jam iš jos reikėjo tik vieno: išsiaiškinti, kokie partizanų ketinimai dėl prancūzų ginklų. Na ir puiku, jai jis įdomus dėl tos pačios priežasties. Ši mintis privertė Izabelą nusišypsoti, pamatęs šypseną karys klausiamai ją nužvelgė, kilstelėjo antakį ir pats šyptelėjo.
– Daug atiduočiau, kad sužinočiau, kas dedasi jūsų gražioje galvelėje, senjorita, – tarė jis, o pamatęs, kad ji sutriko, paaiškino: – Norėčiau žinoti, apie ką galvojate.
– Suprantu, kareivi, bet nesakysiu.
– Finlėjus. Mano vardas Finlėjus.
– Finlėjau, – pakartojo ji.
– Taip, būtent taip. Šiais laikais mano vardas retas, dažniau pasitaiko tik gimtajame krašte, bet ten nebuvau jau septynerius metus.
– O kur jūsų namai? – paklausė Izabela.
– Kaimelis Argaile, netoli Obano. Škotijos aukštumose. Mano šeima gyvena mažyčiame namelyje, panašių galima pamatyti ir čia, aplinkiniuose kaimuose. Ir ūkininkauja jie taip pat kaip čionykščiai ūkininkai, bet augina avižas, o ne kviečius. Kadangi vynuogėms pas mus per šalta, nėra ir vyno. Tačiau norėčiau pabrėžti, kad mano tėvas gamina puikų viskį. Ir turi žvejybinę valtį.
Izabela stebeilijo nustebusi.
– Tai jūsų šeima – žemdirbiai? Bet juk jūs karininkas. Maniau, kad visi anglų karininkai kilę iš senų garbingų giminių. Kunigaikštis Velingtonas garsėja…
– Sakote, kad karininkas turi būti ir džentelmenas, – pertraukė Finlėjus nė nesistengdamas slėpti apmaudo. – Aš – išimtis, patvirtinanti taisyklę. Karininkas, bet ne džentelmenas, – paaiškino. – Ir norėčiau dar kartą priminti, jog esu ne anglas, o škotas.
– Atleiskite. Tikriausiai tai tas pats, kas pavadinti baską ispanu? Nenorėjau įžeisti.
– Patikėkite, mane yra vadinę ir baisesniais vardais. O jūs iš ten kilusi? Tikiuosi, neįžeidžiau kalbėdamas ispaniškai. Bijau, kad vienintelių man žinomų baskų kalbos žodžių nedera tarti girdint damai.
Izabelai tai prilygo trinktelėjimui šlapiu skuduru per veidą.
– Aš ne dama, o karė. Gal ir nedėviu uniformos kaip brolis, bet taip pat kovoju už savo šalies laisvę, majore Urka… Urko… majore Finlėjau.
– Dievulėliau, kokia jūs temperamentinga. Kaip matau, paliečiau skaudamą vietą.
– Visai ne, tik norėjau pasakyti, kad…
Finlėjus paėmė jos į kumštį suspaustą delną ir atlenkė pirštus. Izabela mėgino priešintis, bet veltui. Jo didelė, nuospaudų nusėta ranka buvo dešimt kartų stipresnė nei jos. Tik kai ją paleido, ji suprato, kad jei būtų norėjęs, būtų galėjęs ją nuskriausti, bet to nepadarė. Ar jis elgėsi riteriškai? Ar buvo įsakmus? Ar norėjo taktiškai parodyti, kad vyras pranašesnis ir stipresnis už moterį? Kodėl viskas turi būti taip sudėtinga? Ir kodėl, nepaisant jėgos demonstravimo, nors ir subtilaus, ji nejautė baimės? Izabela buvo viena su nepažįstamuoju vidury nakties. Su vyru, kuris įsigeidęs galėtų daryti su ja, ką nori. Jos ranka nuslydo prie ginklo dėtuvės. Ne todėl, kad manė tai esant būtina, o tiesiog iš įpratimo.
– Aš jūsų nenuskriausiu, – tarė jis įdėmiai žvelgdamas jai į ranką. – Duodu žodį. Niekada gyvenime nesu paėmęs moters per prievartą.
Tam nebuvo jokio reikalo. Izabela, kaip ir visi, kam teko patirti karą, žinojo, ką kariai daro su moterimis po mūšio, tačiau negalėjo įsivaizduoti, kad tą patį darytų ir šis vyras. Kai įspėjo ją dėl prancūzų karių, jo balsas skambėjo niūriai, tarsi pats norėtų pamiršti tokius dalykus, bet turbūt tą patį jautė ir visi kiti, kuriems teko tai patirti.
Izabela prisivertė susiimti.
– Aš jumis tikiu, – tarė ji, supratusi, kad Finlėjus vis dar laukia atsakymo.
– Puiku.
Atsakymas buvo trumpas, nors iš tiesų jis turėjo džiaugtis, kad ji juo pasitiki, nes tai stebino net ją pačią. Deja, Finlėjus nenumanė, jog tai retas komplimentas.
Izabela atsisuko į jį. Finlėjus sėdėjo užsimerkęs, atlošęs galvą, pasirėmęs alkūnėmis. Nepriminė vargšo ūkininko sūnaus, bet nebuvo panašus ir į pasipūtėlį kariškį. Finlėjaus rankos neatrodė kaip džentelmeno, bet elgėsi jis džentelmeniškai. Ne, netiesa. Jis nesielgė su ja kaip su gležna gėlele, neturinčia smegenų. Buvo pagarbus ir Izabelai tai patiko. Galėtų lažintis, kad šis karys populiarus, jei tik galima tikėti jos broliu. Ji pamėgino įsivaizduoti savo brolį, segintį tą sijoną – kiltą. Atrodytų kaip mergaitė, bet šis vyras…