– Tada jūs žinote, kodėl esu čia.
Tuščių orakulės akiduobių žvilgsnis, regis, kiaurai mane pervėrė.
– Tu nori atsiimti tai, ką atidavei prieš metus. Kas tada atrodė nesvarbu, dabar įgavo didelę reikšmę. Įprastas dalykas. Jūs, mirtingieji, nevertinate to, ką turite, kol prarandate.
– Taip, atėjau prisiminimo apie tėtį, – patvirtinau ir pasitraukusi nuo Ašo nužingsniavau prie orakulės. Jos neregintis žvilgsnis nepaleido manęs. Kuo labiau artinausi, tuo smarkiau nosį ir gerklę kuteno apdulkėjusių laikraščių kvapas. – Aš noriu susigrąžinti jį. Man prireiks jo, jeigu… jeigu vėl pamatysiu jį Linansidhės rūmuose. Turiu žinoti, ką tėtis man reiškė. Padėkite prisiminti.
Man vis dar skaudėjo širdį dėl savo klaidos. Kai pirmą kartą leidausi ieškoti broliuko, mudu su Ašu kreipėmės į aiškiaregę pagalbos. Ji sutiko pagelbėti, bet mainais paprašė iš manęs prisiminimo ir tada kaina pasirodė tinkama. Todėl noriai sutikau, neturėdama supratimo, kokį prisiminimą klastūnė pasisavino.
Paskui mes atsidūrėme pas Linansidhę, kurios rūmuose Antgamtėje gyveno keletas pagrobtų mirtingųjų. Visi jie buvo ryškūs ir talentingi menininkai, truputį pamišę dėl daugybės metų, praleistų tarp dviejų pasaulių. Vienas iš jų, nuostabus pianistas, labai susidomėjo manimi, nors aš jo nepažinojau. Kas jis toks, paaiškėjo tik mums palikus keistuosius rūmus, kai sugrįžti jau buvo per vėlu.
Mano tėtis. Mano tėvas žmonių pasaulyje ar bent jau vyras, kuris augino mane pirmuosius šešerius mano gyvenimo metus, kol pradingo. Štai kokią duoklę pasiėmė iš manęs orakulė – visus prisiminimus apie mano mirtingąjį tėvą. Dabar aš panorau juos susigrąžinti. Kad jau susiruošiau pas Linansidhę, reikia prisiminti tėtį, jog suprasčiau, kodėl aiškiaregė pasiglemžė iš mano atminties kaip tik jį.
– Tavo tėvas – Vasaros karalystės valdovas Oberonas, – sušnabždėjo žynė ir nusišypsojo plonomis lūpomis. – Žmogaus, kurį nori prisiminti, su tavimi nesieja kraujo ryšys. Jis tėra paprasčiausias, niekuo neišsiskiriantis mirtingasis. Kodėl jis tau taip parūpo?
– Nežinau, – liūdnai atsiliepiau. – Nežinau, ar jis man išties turėtų rūpėti, bet noriu įsitikinti. Kas jis buvo? Kodėl mus paliko? Kodėl atsidūrė pas Linansidhę? – Nutilau ir įsmeigiau žvilgsnį į orakulę. O pajutusi, kad prie manęs prisiartino Ašas ir atsistojo greta nebyliai palaikydamas, pašnibždomis pridūriau: – Privalau tai žinoti. Atiduokite man šį prisiminimą.
Senė susinėrė blizgančius nagus svarstydama.
– Sandoris buvo teisingas. Mainai įvyko abipusiu sutikimu. Negaliu taip lengvai sugrąžinti tau norimo dalyko, – šnarpštelėjusi paaiškino ji ir akimirką atrodė pasipiktinusi. – Turiu gauti už tai ką nors iš tavęs.
Aš susimąsčiau. Patirtis sakė, kad fėjūnai nieko nedalija nemokamai. Tramdydama irzulį pažvelgiau į Ašą. Jis linktelėjo. Vadinasi, irgi buvo tokios pat nuomonės. Atsidususi pasisukau į aiškiaregę ir paklausiau:
– O ko jūs norėtumėte?
Ji pasikasė smakrą, iš po nago pabiro negyvos odos atplaišos ar dulkės. Aš suraukiau nosį ir atsitraukiau per žingsnį.
– Hmm, reikia pagalvoti… Ką tu man galėtum atiduoti, mergyte? Galbūt savo pirmagi…
– Ne! – vienu balsu nukirtome mudu su Ašu.
Žynė prunkštelėjo.
– Negalite kaltinti manęs, kad drįsau to paprašyti. Na, gerai.
Ji pasidavė į priekį ir įsisiurbė į mane tuščiomis akiduobėmis. Aš pajutau, kaip svetima valia prisilietė prie proto, ir susigūžiau mėgindama išstumti ją iš galvos.
Aiškiaregė kažką sušvokštė, patalpoje pasklido dūlėsių smarvė.
– Kaip įdomu, – sumurkė ji ir nutilo nepaisydama mano nekantravimo išgirsti, ką toliau pasakys. Kai atsitiesė, raukšlėtame veide pasirodė keista šypsena. – Labai puiku, Megana Čeis, jau žinau, ko man reikia. Jeigu nenori išsiskirti su tuo, kas tau brangu, tik gaiščiau laiką prašydama. Todėl atneši man tai, kas priklauso kai kam kitam.
Aš sumirksėjau.
– Ką?
– Aš noriu, kad atneštum man simbolį. Juk tai gana paprastas prašymas.
– Na… – Aš bejėgiškai pasisukau į Ašą. – O kas yra simbolis?
Orakulė atsiduso.
– Kokia ji dar naivi, – iškošė senė ir pažvelgė į mano palydovą su beveik motinišku reiklumu. – Tikiuosi, išmokysi ją daugelio dalykų, jaunasis prince. O dabar paklausyk, ką tau papasakosiu apie fėjūnų papročius, Megana Čeis. – Žynė kaulėtais pirštais pačiupo nuo artimiausio stalo kaukolę ir tęsė: – Daugelis daiktų nieko neverti. Neįdomūs, paprasti, buitiški. Tačiau… – Padėjusi kaukolę į vietą senė atsargiai paėmė nuo stalo odinį maišelį, užrištą taip pat odiniais raišteliais. Viduje sudunksėjo akmenėliai ar kauliukai. – Kai kuriuos daiktus taip vertino ir brangino mirtingieji, kad šie daiktai tapo savo sukeltų jausmų, tokių kaip meilė, neapykanta, baimė ar pasididžiavimas, simboliais. Kartais panašus daiktas tampa toks reikšmingas, kad pradeda gyventi savo gyvenimą. Tarsi jame būtų išlikusi žmogaus sielos dalelė ir suteikusi jam stebuklingų galių. Mes, fėjūnai, vadiname tokius daiktus simboliais ir be galo vertiname, nes jie skleidžia ypatingus, neįveikiamus kerus.
Orakulė pasitraukė prie sienos ir tarsi susiliejo su ant jos kabančiais daiktais.
– Surask man simbolį, Megana Čeis, ir aš sugrąžinsiu tau prisiminimą.
Sulig šiais žodžiais senė pradingo.
Ašas susimąstęs žvelgė jai įkandin.
– Puiku, – burbtelėjau. – Vadinasi, turime aptikti tokį daikčiuką. Simbolį. Sunku tikėtis, kad jis voliojasi matomoje vietoje, ką? Ar turi kokių nors minčių?
Jis atitoko ir pažvelgė į mane.
– Gal ir žinau, kur jo ieškoti, – pasakė ir staiga vėl paniuro. – Tik žmonėms tokios vietos nepatinka, ypač naktimis.
Aš prajukau.
– Nejaugi manai, kad išsigąsiu? – karingai pasiteiravau, o kai Ašas prisimerkė, karštai sušnekau: – Paklausyk, aš buvau Arkadijoje, Tir Na Noge, Gervuogių sąžalynuose, Antgamtėje, Geležies karalystėje, Machinos bokšte ir Niekadaniekada Pjūties laukuose. Abejoju, ar dar liko vietų, kurių galėčiau bijoti.
Ašo akys juokėsi, tarsi mesdamos man nebylų iššūkį.
– Na gerai, – pareiškė jis ir patraukė prie durų. – Sek paskui mane.
PRIEŠAIS PLYTĖJO mirusiųjų miestas, juodas ir sustingęs po išsipūtusiu geltonu mėnuliu, garuojantis drėgname ore. Nesibaigiančios kriptų, antkapių ir mauzoliejų eilės su siaurais takais priminė gatves. Vienus kapus puošė gėlės, žvakelės ir atminimo nuotraukos, kiti buvo apleisti. Kai kurie priminė miniatiūrinius namus ar koplytėles, smailės ir akmeniniai kryžiai tamsavo dangaus fone. Ant stogų stūksojo sustingusios angelų ir raudotojų skulptūros. Rūsčios ir sielvartaujančios. Vyzdžių neturinčios akys, regis, smigo į mane pro antkapių tarpus.
„Ir kada tu išmoksi prikąsti liežuvį“, – mintyse papriekaištavau sau, tykindama paskui Ašą siaurais takais ir krūpčiodama nuo kiekvieno įtartino šlamesio ar šmėstelėjusio šešėlio. Šiltas vėjas laigė po alėjas, keldamas dulkes ir skraidindamas nukritusius lapus. Suaudrintos vaizduotės paakinta jau tariausi