Vienaakis niūriai dėbtelėjo į mano palydovą ir pasisuko į mane.
– Norėjome pranešti tau, princese… – jis pabrėžė paskutinį žodį ir plačiai išsišiepė, – kad po miestą tavęs ieškodami šmirinėja tuntai geležies fėjūnų. Vienas iš jų netgi siūlė mums atlygį už informaciją. Taigi, tavimi dėtas, tikrai pasisaugočiau. – Nykštukas nusitraukė nuo galvos skarą ir pašaipiai nusilenkė. – Pamaniau, tau bus įdomu tai išgrirsti.
Mėginau neišsiduoti, jog nustebau. Ne todėl, kad manęs ieško geležies fėjūnai (juk kitaip nė būti negali), bet kad raudonkepuris nusprendė įspėti.
– Kodėl man apie tai sakai?
– Ir iš kur mums žinoti, jog tu pirmas nenubėgsi pas juos pranešti apie mūsų buvimo vietą? – šaltai pasidomėjo Ašas.
Raudonkepurių vadeiva šnairai žvilgtelėjo į jį, neslėpdamas baimės ir priešiškumo.
– Tau atrodo, man reikia tų šunsnukių savo teritorijoje? Nejaugi manai, leisiuosi į sandėrius su jais? Kad jie kur visi galą gautų ar bent jau išsinešdintų iš čia. Būkite ramūs, iš manęs jie nieko neišpeš. Jau geriau pasinaudosiu net menkiausia galimybe sujaukti jų planus, tai yra įspėsiu jus, kad pakenkčiau jiems. Jeigu sugalvotumėte juos visus pribaigti, aš tik apsidžiaugčiau.
Neūžauga dėbtelėjo į mane taip viltingai, kad man net nejauku pasidarė.
– Neketinu nieko jums žadėti, – pareiškiau. – Tad liaukitės mane bauginti.
– Kas tau sakė, kad noriu išgąsdinti? – Vienaakis skėstelėjo rankomis ir subaltakiavo į Ašą. – Viso labo draugiškai įspėju. Prisiminiau, jog anksčiau jau esi nudobęs ne vieną geležies atmatą. Pagalvojau, gal ir dabar padarysi tą patį.
– Iš kur žinai?
– Liaukis niekų klausinėjusi. Apie tai kiekvienoje pakampėje liežuviais malama. Visi žino apie tave ir tavo mylimąjį iš Žiemos karalystės. – Nykštukas plačiai išsišiepė Ašui, o šis šaltai atrėmė suktą jo žvilgsnį. – Girdėjome apie skeptrą ir tai, kaip nužudėte jį pagrobusį geležies išperą. Žinome, kad sugrąžinote skeptrą Mebei norėdami padaryti galą Vasaros ir Žiemos rūmų karui, bet užuot sulaukę dėkingumo, buvote ištremti. – Vienaakis palingavo galva ir beveik užjaučiamai dėbtelėjo į mane. – Gandai greitai sklinda, princese, ypač kai geležies fėjūnai blaškosi kaip galvą pametę gaidžiai, siūlydami atlygį už žinias apie „Vasaros karaliaus dukterį“. Žodžiu, tavimi dėtas, saugočiau savo kailį.
Raudonkepuris atsikrenkštė ir apspjovė vieno iš bendrų batą. Tas kimiai nusikeikė, bet vienaakis, regis, nė negirdėjo.
– Taigi tokios tokelės. Paskutinį kartą mačiau tuos šunsnukius Burbono gatvėje. Jeigu nuspręstum nudėti juos, princese, perduok linkėjimų nuo vienaakio Džeko. Eime, vyručiai.
– Klausyk, viršininke, – pašaukė apspjautasis raudonkepuris ir godžiai apsilaižė, – gal vis dėlto paragaukime, ar skani princesė?
Vienaakis Džekas, nė nedirstelėjęs gudruolio pusėn, žiebė jam per makaulę.
– Mulki nelemtas, – pratrūko jis, – neturiu jokio noro gremžti nuo šaligatvio tavo žarnų! Nagi judinkitės, puskvaišiai, kol man netrūko kantrybė.
Vadeiva mirktelėjo man, dar kartą niūriai dėbtelėjo į Ašą ir pasitraukė mums iš kelio. Jo bendrai, šnypšdami vienas ant kito ir ginčydamiesi, nupėdino šalin ir galiausiai pradingo iš akių.
Aš pažvelgiau į Ašą.
– Žinai, buvo laikas, kai tik svajoti galėjau apie tokį populiarumą.
Jis įsikišo į makštį kalaviją.
– Gal mums vertėtų pasiieškoti kokios nors vietelės nakvynei?
– Ne, – paprieštaravau trindama rankas, kad atsikratyčiau kerų ir galvos svaigulio, paskui akylai nužvelgiau gatvę. – Negaliu dėti į kojas ir slapstytis vien todėl, kad manęs ieško geležies fėjūnai. Taip mes niekur nenukeliausime. Eime toliau.
Ašas linktelėjo.
– Mes jau beveik vietoje.
Mudviem pavyko pasiekti kelionės tikslą be jokių tolesnių nuotykių. Naujojo Orleano Vudu istorijos muziejus pasirodė visiškai toks pat, kokį prisiminiau: išblukusios juodos durys beveik susiliejo su siena, virš galvos žvangėjo medinę iškabą laikančios grandinės.
– Ašai, – pusbalsiu pašaukiau mudviem tyliai sėlinant prie durų, – aš vis galvoju… – Susidūrimas su geležies vorais ir raudonkepuriais tik sustiprino mano pasiryžimą balsiai pasakyti savo lūkesčius, tad pratęsiau nutrūkusią mintį: – …norėčiau kai ko paprašyti, jeigu, žinoma, tau nesunku.
– Padarysiu viską, ko tik panorėsi.
Mudu prisiartinome prie pastato ir Ašas pažvelgė pro langą. Muziejus skendėjo tamsoje. Prieš pastumdamas duris jis įdėmiai apsidairė.
– Klausau tavęs, Megana, – sušnabždėjo jis. – Ko norėjai iš manęs?
Aš giliai įkvėpiau ir išpyškinau:
– Išmokyk mane valdyti kalaviją.
Ašas pasisuko į mane ir kilstelėjo antakius. Pasinaudojusi akimirką stojusia tyla puoliau kalbėti, kol jis nespėjo paprieštarauti:
– Pavargau slapstytis pakampėse ir stebėti, kaip tu kauniesi gelbėdamas man gyvybę. Noriu išmokti apsiginti pati. Ar padėsi?
Ašas suraukė kaktą, pravėrė burną, bet aš ir vėl neleidau jam įsiterpti:
– Tik nepradėk postringauti, kad privalai ginti mane, kad ne merginai valdyti ginklą ar kad kautis pavojinga. Kaipgi įveiksiu netikrą karalių, jeigu net kalavijo rankoje nenulaikau?
– Aš kaip tik ketinau pasakyti, – Ašas bandė kalbėti rimtai, bet nepajėgė nuslėpti šelmiškos šypsenos, – kad tai puiki mintis. Tiesą sakant, net norėjau pasisiūlyti išrinkti tau ginklą, kai baigsime tvarkyti šį reikalą.
– Na… – sumišusi išlemenau, o Ašas atsiduso.
– Mudu turime labai daug priešų, – toliau kalbėjo jis. – Todėl gali nutikti (kad ir kaip man to nesinorėtų), jog manęs nebus greta, kai tau prireiks pagalbos. Vadinasi, dabar tau labai svarbu išmokti kautis ir tinkamai naudotis kerų galiomis. Vis sukau galvą, kaip pasiūlyti tai tavęs nesupykdant. – Ašas šyptelėjo ir papurtė galvą. – Galėjau ir anksčiau susiprotėti.
– Na, – dar tyliau išspaudžiau. – Na… gerai, kad galiausiai supratome vienas kitą.
Džiaugiausi, jog tamsa slepia liepsnojantį veidą, bet pažindama Ašą įtariau, kad tai vis tiek nepraslydo jam pro akis.
Vis dar tebesišypsodamas jis pasisuko į duris, prisilietė prie apsilupusio medinio paviršiaus ir kažką tyliai sumurmėjo. Durys sugirgždėjo ir lėtai prasivėrė.
Viduje buvo dulkina ir tvanku. Prie pat įėjimo aš kluptelėjau, kaip ir prieš metus užkliuvusi už to paties nelygaus kilimo, ir atsitrenkiau į Ašą. Jis atsidusęs mane prilaikė irgi visai taip pat kaip tada. Tik šį kartą paėmė už rankos, prisitraukė ir palinko prie ausies.
– Pirmoji pamoka, – įspėjo Aša, o aš netgi tamsoje pajutau, kaip visa tai jį linksmina. – Visada žiūrėk, kur statai koją.
– Ačiū, – sausai burbtelėjau. – Pasistengsiu neužmiršti.
Jis pasisuko ir spragtelėjęs pirštais sukūrė fėjūnų ugnies kamuolį. Švytinti baltai