Pašėlusi pamergė. Heidi Rice

Džina, – jei aš dar kada nors gyvenime pamatysiu triufelį, tai priartins mano mirtį.

      Marnės veide pasirodė šypsena, bet jos tyrose žydrose akyse Džina įžvelgė susirūpinimą ir staiga suvokė, kad pakankamai neįvertino Marnės. Atrodė, kad jos abi per pastarąjį dešimtmetį gerokai subrendo.

      Pas raustantį padavėją užsisakiusi šaltos arbatos ir kvietinių skrebučių, Marnė iš lagaminėlio išsitraukė išmanųjį telefoną ir prakalbo tiesiai apie reikalus.

      – Taigi aš susiaurinau pasirinkimą vietų, kurios gali surengti vakarėlį mums reikiamą dieną, iškepti vestuvinį tortą ir įvykdyti mūsų pretenzingus, bet ne per daug gąsdinančius reikalavimus, – ji paspaudė kelis mygtukus ir nukreipė žvilgsnį į Džiną. – Man labiausiai patinkantis variantas yra Tribekos2 terasa. Ar žinai ją?

      Džina linktelėjo.

      – Žinoma. Prabangi ir madinga vieta su puikiu maistu ir jaukia šokių aikštele – kad Kesė ir Takas galėtų glaustytis ir mėgautis vienas kitu.

      Marnė vėl nežymiai nusišypsojo.

      – Kaina nemaža, bet vieta to verta.

      – Tuomet nuspręsta.

      Marnė sumirksėjo.

      – Kaip tai nuspręsta? Mes net neaptarėme kitų variantų… Ar nenori pasiūlyti jokių kitų vietų?

      – Turėjau porą galvoje, – Džina gūžtelėjo pečiais. – Bet nė viena jų taip idealiai netiks kaip Triby, – pasakė ji panaudodama pravardę, kurią buvo mačiusi kulinarinėje spaudoje. – Viskas vienoje vietoje, tad kam blaškytis?

      Padavėjas atnešė Marnės skrebutį bei arbatą ir šiek tiek maivydamasis paklausė Džinos, ar ji nori dar ko nors. Jam nueinant Džina pastebėjo, kaip Marnė žvilgnsiu nulydėjo jį, paskui ėmė tepti sviestą ant skrebučio. Jos žvilgsnyje nebuvo smerkimo, tiesiog paprastas fakto konstatavimas. Bet Džina tartum išgirdo žodžius, nuskambėjusius Marnės galvoje, nepaisant to, kad gerai išauklėta moteris geriau nusikąstų liežuvį, nei ištartų tai garsiai.

      Štai eina dar vienas Džinos užkariautasis.

      Prieš dešimt metų Džina tik pasišaipytų iš tokio vertinimo ir tai ją pralinksmintų. Greičiausiai netgi būtų pasinaudojusi tuo, ką jaunas padavėjas jai pasiūlytų. Bet tik ne dabar.

      Pastačiusi kavos puodelį ant stalo ji laukė, kol Marnė baigs tepti sviestą. Kai ryškiai mėlynos akys galiausiai pakilo, ji pastebėjo įtampą aplink Marnės lūpas ir suprato, kad nors vis dar jautė norą pasmaugti Risę, jų bendra draugė buvo teisi. Joms reikia atvirai pasikalbėti, jei nori pamiršti praeitį ir atgaivinti buvusią ketveriukės draugystę.

      Ji su Marne niekada nebebus geriausios draugės, nes Džina nesugrąžinamai viską sugadino, bet jos galėjo pažengti toliau nei vien mandagus bendravimas. Bent šioks toks atšilimas sumažintų įtampą ir tarp likusių dviejų jų draugių – nes tiek Risė, tiek Kesė netrukus ruošėsi ištekėti ir tai būtų pati geriausia vestuvių dovana joms abiem.

      – Esu tikra, kad abi suprantame, kodėl Risė šįryt nepasirodė, – ramiai pasakė Džina. – Ir šį kartą nemanau, kad tai turi ką nors bendra su negalėjimu išlipti iš Meisono lovos.

      Marnės akys išsiplėtė. Ji pakėlė nosinę link lūpų ir nusivalė nematomą trupinį.

      – Risė visada buvo taikdarė, – ji padėjo nosinę ir atsargiai ją sulankstė. – Bet esu tikra, kad ji nustos vaidinti Motiną Teresę, kai rytoj pasirodysime Amber salone, užsakiusios puikią vietą Kesės vestuvėms ir nesukėlusios muštynių centrinės stoties užkandinėje.

      Džina nusišypsojo.

      – Tiesa… – Ji giliai įkvėpė, padrąsinta keisto jas siejančio jausmo, nes dabar abi jautė troškimą pasmaugti Risę. – Bet manau, galiu padaryti dar geriau.

      Marnės veide šmėkštelėjo atsargumas.

      – Kaip?

      – Atsiprašydama už visus šlykščius dalykus, kuriuos pasakiau paskutinį mūsų vakarą kartu – tai buvo žiauru, vaikiška ir visiškai nereikalinga, – ji lėtai atsiduso, Marnė tylėjo.

      O dabar svarbiausia dalis.

      – Atsiprašau, kad sugundžiau tavo brolį, likus savaitei iki vestuvių – kas lygiai taip pat buvo žiauru, vaikiška ir nereikalinga, – net jeigu tuo metu jai tai atrodė labai reikalinga. – Mano vienintelis pasiteisinimas yra tas, kad tuo metu buvau sunkioje psichologinėje būsenoje, – kuri tapo dar blogesnė po tos nakties. – Ir todėl elgiausi labai blogai… Buvau beširdė, nerūpestinga, savanaudė, nuolat flirtuojanti kekšė. Ir nors negaliu pažadėti, kad daugiau nebedarysiu klaidų – nes vienintelis dalykas, kurio nekenčiu labiau už beširdes kekšes, yra veidmainiai – stengiuosi daug labiau nei anksčiau.

      Marnės veidas išliko abejingai ramus, kol galiausiai ji šiek tiek palenkė galvą.

      – Ačiū už atsiprašymą. Bet jei tu buvai žiauri ir vaikiška, tokia pati buvau ir aš. Ir… – ji trumpam nutilo. – Nors būčiau galėjusi išgyventi ir be tokio detalaus mano brolio… – ji kostelėjo, aiškiai neprisiversdama ištarti žodžių – …turtų aprašymo, viskas, ką tada pasakei, buvo tiesa, – ji pažvelgė žemyn į savo rankas, kurios maigė skrupulingai sulankstytą servetėlę. – Tai Karteris buvo neištikimas. Ne tu, – jos akys sutiko Džinos, mėlyną gelmę temdė nusivylimas. – Ir stebėdama, kaip skausmingai ir lėtai žlunga jo santuoka bei kokiu mergišiumi jis tapo po skyrybų, supratau, kad dėl viso to kalta ne tu.