– Nesinervink, Marne, – Risė patapšnojo jai per nugarą, nubudus motiniškam instinktui. – Tai tik Džinos britiškas humoras, – Risė pažiūrėjo į Džiną tramdančiu žvilgsniu, kuriame buvo justi tiek smerkimo, tiek sutrikimo pėdsakų. – Liaukis būti tokia ciniška, Džina, ir pasakyk jai tiesą. Nesuprantu, kas šįvakar į tave įlindo.
Džina girdėjo susierzinimą Risės balse ir tiksliai žinojo, kas apsėdo jos draugę – Parko Alėjos princesę, nes tai buvo parašyta jai ant kaktos nuo tada, kai grįžo iš Niujorko į jų atsisveikinimo vakarėlį. Risė pametė galvą dėl to jūrų pėstininko, kurį sutiko kažkokioje užkandinėje. Ji pastebėjo, kaip Risė glosto karinį pakabuką po marškinėliais, kai galvojo, kadniekas jos nemato. Ir anksčiau šį vakarą ji pareiškė, kad Meisonas yra tas vienintelis. Tarsi cituotų vieną iš muilo operų, kurias dažnai versdavo žiūrėti ir drauges per jų kino vakarus.
Kartėlis ir dar kažkas nemalonaus – tikriausiai pavydas – užgniaužė Džinai gerklę ir sukėlė norą įskaudinti ir Risę. Beviltišką romantikę, kuri iš tikrųjų tikėjo meile iš pirmo žvilgsnio.
Ačiū Dievui, ji pati niekada nebuvo tokia kvaila, kad patikėtų šia nesąmoninga idėja. Ir kad pasiduotų Marnės nuostatoms dėl tinkamo būdo užmegzti santykius su įsipareigojimais.
– Tiesą sakant, Rise, vienintelis į mane įlindęs daiktas buvo Karterio Praiso eržilo dydžio…
– Liaukis, daugiau nieko nesakyk! – sušuko Marnė užsikimšdama ausis kaip vaikas, nenorintis išgirsti tiesos. – Tai netiesa. Negali būti, – bet Džina matė, kad tiesa įsmigo į Marnės širdį kaip strėlė, kai iš jos akių pasipylė ašaros. – Tu meluoji. Karteris taip nepasielgtų. Jis principingas. Ir myli Misę.
– Gal jis ir myli Misę, bet mylėjosi su manimi.
– Džina, tu to nepadarei, – sušnibždėjo Risė ir apkabino Marnę, jos sutrikusią išraišką pakeitė liūdesys ir susirūpinimas. – Kaip tu galėjai taip pasielgti? Juk žinojai, kad jis susižadėjęs.
Nes aš kalbėjau, o jis manęs klausėsi. O kai jis kalbėjo, aš klausiausi. Ir mes bučiavomės, lietėme vienas kitą, laikėmės už rankų ir tai kažką reiškė. Nes jis buvo sumanus, linksmas, švelnus ir kai žiūrėjo į mane, jaučiausi seksuali ir ypatinga, o ne seksuali ir lėkšta.
Bet ji nepasakė nė vieno iš šių dalykų, nes jie nebuvo tikri. Tai buvo tik iliuzija, sukurta tvankios vasaros nakties ir svaiginančių feromonų, kurie jiems abiem apsuko galvas, bet ryte visa tai išsisklaidė. Todėl ji pasakė tai, kas nuo pat pradžių buvo akivaizdu – kol jos neužvaldė jausmai, kuriems, kaip dabar suprato, ji jokiu būdu neturėjo pasiduoti.
– Pasielgiau taip, nes jis beprotiškai seksualus ir maldavo manęs tai padaryti. O ką tu manei?
Risė nusikeikė. O Marnė pašoko ant kojų, jos veidą perkreipė pyktis ir pasibjaurėjimas.
– Bet jis juk susižadėjęs ir ruošiasi tuoktis! Ar visiškai neturi savigarbos? Kaip galėjai būti tokia… kekšė?
Džina susilaikė nekrūptelėjusi. Ją taip vadino ir anksčiau. Tiesą sakant, jos tikrasis tėvas ją vadindavo daug baisesniais žodžiais. Bet pirmą kartą gyvenime tai pasakė žmogus, kuris jai buvo brangus.
– Ji ne kekšė, – pareiškė Kesė, įėjusi į terasą su putojančiu atidarytu šampano buteliu. – Juk tai ne ji ruošiasi tuoktis. O jis. Kaltinti Džiną dėl jo neištikimybės – tai tik dar vienas dvigubų standartų pavyzdys…
– Tu žinojai? – įsiterpė Marnė prieš Kesei įsijaučiant į feminizmo temą.
– Taip, ji pasakė man kitą rytą.
– Kodėl nepasakei man?! – sušuko Marnė, jos emocijų protrūkis buvo aštrus kontrastas Kesės ramiam nemirksinčiam žvilgsniui.
– O kodėl turėčiau? Tai Karterio ir Džinos reikalas.
– Nes Karteris – mano brolis, o jo sužadėtinė – mano geriausia draugė! Nes būsiu jos pamergė. Nes tai – tragedija, – Marnė susmuko kėdėje. – Negaliu pasakyti Misei. Ji bus sužlugdyta. Vestuvės jau po savaitės. Ir Misė jas planuoja daugiau nei metus.
– Nesirūpink, jis juk nieko neatšaukia, – įsiterpė Džina. – Juk jis grįžo pas ją, tiesa? – Ji apžiūrinėjo savo nagus, kovodama su krūtinę gniaužiančiu skausmu ir kartodama sau, kad jai tai nerūpi. – Nesuprantu, kodėl viską taip sureikšmini, Marne. Viskas buvo gražu, bet aš nenorėjau jo pasilikti sau.
– Negaliu patikėti, kad gerbiau tave. Kad man patikai. Maniau, tu puiki. O iš tiesų esi tik meluojanti kekšė neturinti širdies ir principų.
– Pataikei tiesiai į taikinį, Marne, – Džina atsistojo ir paėmė iš Kesės atidarytą butelį. – Aš – beširdė kekšė, – šią frazę ji begalę kartų girdėjo iš tėvo ir visada ja tikėjo iki praėjusios savaitės, kai jos širdis netikėtai parodė gyvybės ženklus.
Ji pasuko galvą link aptemusio bėgimo takelio, kur jos tiek kartų grožėjosi raumeningais vyriškais kūnais, bet tie laikai daugiau nebesugrįš…
– Atrodo, šio vakaro pasirodymas baigėsi ir atėjo metas man išeiti, – ji šliūkštelėjo brangaus Risės šampano į savo taurę ir pakėlė tostą. – Buvo smagi puota, bet aš pasišalinu. Ryte turėsiu anksti keltis skristi į Londoną.
– Palauk minutėlę, o kaip mūsų kelionė? – paklausė Kesė taip pat susirūpinusi kaip ir Risė. – Mes turime užsisakyti ją rytoj, pameni?
– Aš apie tai pagalvosiu, – ji linktelėjo į Marnės pusę, kuri žiūrėjo į Džiną taip, tarsi pas ją vietoj plaukų ant galvos raitytųsi gyvatės. – Šią akimirką manau, kad nenorėsiu praleisti trijų savaičių mašinoje, stebint, kaip Marnė svaido žaibuojančius žvilgsnius į mane.
Tai pasakiusi Džina nužingsniavo per namą, šiurkštūs Marnės žodžiai ir susirūpinęs Risės murmėjimas pamažu tilo, o ji iš paskutiniųjų stengėsi eiti tiesia nugara ir sulaikyti iš gailesčio sau kylančias ašaras.
Kesė pasivijo ją ant laiptų.
– Džina, aš nesuprantu. Tu vis dar gali važiuoti su mumis. Marnė susitaikys. Kas įvyko tarp tavęs ir jos brolio iš tikrųjų yra ne jos rūpestis.
Bet vos jai tai ištarus, plonas ir piktas klyksmas kekšė ataidėjo per namą ir privertė jas abi sustingti.
Džina prispaudė delną prie Kesės skruosto ir nusistebėjo, kaip jos draugė galėjo būti tokia protinga, bet nieko nenutuokti apie elementariausias bendravimo taisykles?
– Pakalbėkime rytoj. Pažiūrėsime, kaip mes su Marne jausimės.
Bet Džina žinojo, kad Marnė to nepamirš. Ji tuo pasirūpino. Ji dar kartą sudegino visus tiltus. Atstūmė žmones, kurie jai rūpėjo, kad jie netaptų dar brangesni. Jau gailėjosi dėl savo protrūkio. Dėl žiaurių, įžeidžiančių ir provokuojančių dalykų, kuriuos pasakė. Bet buvo per vėlu kažką pakeisti. Ir, ko gero, taip geriausia.
Jai nesisekė draugystės. Ir trys jos draugės anksčiau ar vėliau turėjo tai sužinoti.
Kesė linktelėjo.
– Gerai. Pasiilgsiu tavęs, juk žinai.
Aš irgi tavęs pasiilgsiu. Ir Risės, ir net Marnės.
Bet užuot tai prisipažinusi, Džina tik linktelėjo galva ir nuėjo.
***
Kitą rytą ji išsikvietė