Tai gera vieta augti berniukui. Jiems abiem geriau būti čia nei didmiestyje, pradėti naują gyvenimą ten, kur yra Džeko šeima.
Šeima, priimsianti jį tokį, koks jis yra, užuot laikiusi jį priminimu to, kas prarasta.
Brodis įsuko į gatvelę, sustabdė pikapą ir išjungė variklį. Autobusas pasirodys po kelių minučių, iš jo iššoks Džekas, pribėgs prie automobilio ir įlips vidun, užpildydamas vairuotojo kabiną šios dienos patirtomis sėkmėmis ir nesėkmėmis.
Gaila, mąstė Brodis, kad ir jis negali pasidalyti savo džiaugsmais ir skausmais su šešiamečiu.
Juk negali pasakyti sūnui, kad jo širdis vėl ėmė smarkiau plakti dėl moters. Ne šiek tiek virpėti, o pašėlusiai daužytis. Jis negali išsipasakoti, kad net norėtų imtis veiksmų, paakstintas to širdies plazdėjimo.
Po galais, jis taip seniai šito nejautė.
Ir kas gi čia būtų blogo? Patraukli moteris, nebijanti pati žengti pirmo žingsnio. Keletas susipažinimo šokių, keli mandagūs pasimatymai ir ne toks mandagus seksas. Visi gautų, ko nori, ir niekas nebūtų įskaudintas.
Brodis tyliai nusikeikė, pasitrynė nuo įtampos maudžiantį sprandą.
Kas nors visada lieka įskaudintas.
Vis dėlto būtų verta surizikuoti… jei tai nebūtų Natašos ir Spenserio Kimbalų išpaikinta, tobuloji dukrelė.
Kartą Brodis jau ėjo tuo keliu ir daugiau nesiruošė pakliūti į tuos pačius spąstus.
Jis buvo daug girdėjęs apie baleriną Keitę Kimbal. Primabalerina, aukštuomenės numylėtinė, meno pasaulio susižavėjimo objektas. O svarbiausia, jis verčiau leistų ištraukti jam visus dantis po vieną, nei sutiktų išsėdėti per visą baleto spektaklį. Užtektinai prisižiūrėjo tokio meno per savo pernelyg trumpą santuoką.
Konė buvo ypatinga. Ji mokėjo lengvai laviruoti pompastikos, apsimetinėjimo ir įmantrumo jūroje. Tačiau vis tiek jų kelias buvo akmenuotas. Jis nežinojo, ar jie būtų ir toliau trankęsi tuo keliu kartu, bet norėjo tikėti, kad taip ir būtų buvę.
Nors ir labai ją mylėjo, jo santuoka su Kone išmokė jį, kad lengviau vis dėlto gyventi vienam. Gyvenimas išties daug lengvesnis, jei vyras vengia rimtų įsipainiojimų su moterimis.
Gerai, kad jį nutraukė, kol nespėjo pasiduoti impulsui ir pakviesti Keitės Kimbal į pasimatymą.
Pačiu laiku prisiminė, jog turi kitų prioritetų. Tėvystė visiškai pakeitė kadaise buvusį arogantišką, nerūpestingą ir dažnai beatodairišką vaikiną.
Išgirdęs autobuso burzgimą jis šypsodamasis išsitiesė. Pasaulyje nebuvo kitos vietos, kur šią akimirką norėtų būti Brodis Okonelis.
Didelis geltonas autobusas sudejavęs sustojo blyksėdamas signalinėmis šviesomis. Vairuotojas linksmai pamojavo. Brodis jam atsakė tuo pačiu žiūrėdamas, kaip sūnus žaibo greitumu iššoka pro duris.
Džekas buvo nedidelis berniukas, išskyrus jo pėdas. Praeis ne vieni metai, kol jis pasieks tokioms pėdoms tinkamą ūgį. Gatvelės gale Džekas atlošė galvą mėgindamas liežuviu pagauti mažytę snaigę. Jo veidas buvo apskritas ir linksmas, žalios akys kaip tėčio, lūpose visada švietė nekaltos jaunystės šypsena.
Brodis žinojo: kai Džekas nusitrauks raudoną slidininko kepuraitę, o tai jis padarys vos tik gavęs progą, jo blyškiai šviesūs plaukai pasišiauš lyg saulėgrąžos žiedlapiai.
Stebėdamas sūnų Brodis juto, kaip meilė lyg staigus potvynis užplūsta krūtinę.
Atsidarė pikapo durys ir vidun įsiropštė berniukas, netveriantis savam kailyje lyg mažas šunytis per didelėmis pėdomis.
– Labas, tėti! Sninga. Galbūt prisnigs tris metrus sniego ir nereikės eiti į mokyklą, tada pastatysime milijoną sniego senių ir važinėsimės rogutėmis. – Jis užšoko ant sėdynės. – Gerai?
– Kai tik prisnigs tris metrus, iš karto pradėsime ridenti pirmą iš milijono sniego senį.
– Pažadi?
Pažadai Brodžiui buvo labai rimtas dalykas.
– Žinoma.
– Puiku! Spėk, ką?
– Ką? – Brodis užvedė pikapą.
– Iki Kalėdų liko tik penkiolika dienų, o panelė Hokins sako, kad rytoj liks tik keturiolika, o tai yra dvi savaitės.
– Tikriausiai tai reiškia, kad, iš penkiolikos atėmus vieną, bus keturiolika.
– Tikrai? – Džekas išpūtė akis. – Gerai, vadinasi, Kalėdos po dviejų savaičių, o močiutė sako, kad laikas lekia greitai, tai Kalėdos, galima sakyti, jau dabar.
– Beveik.
Brodis sustabdė automobilį priešais seną trijų aukštų ūkininko namą. Galiausiai jis suremontuos jį visą. Galbūt tada netgi galės apdrausti.
– Na, gerai, jeigu jau beveik Kalėdos, tai gal galiu gauti dovaną?
– Hmm. – Brodis suraukė antakius, papūtė lūpas, lyg rimtai svarstytų. – Žinai, Džekai, gudriai sugalvojai, labai gudriai. Ne.
– A…
– A… – pakartojo Brodis tuo pačiu gailiu balsu. Tada nusijuokęs čiupo sūnų į glėbį. – Bet jeigu mane apkabinsi, pietums iškepsiu Nuostabiąją Stebuklingą Okonelų picą.
– Gerai! – Džekas apsivijo rankomis tėčio kaklą.
Brodis vėl buvo namuose.
2
– Jaudiniesi?
Spenseris Kimbalas stebėjo, kaip dukra pilasi į puodelį kavos. Ji atrodo nepriekaištingai, pamanė jis. Tamsias garbanas buvo susirišusi į tvarkingą uodegą, besileidžiančią iki pat juosmens. Pilkas švarkelis ir kelnės – elegantiški, bet santūrūs ir atspindėjo tikrą jos prigimtį. Veidas – ak, kokia ji panaši į savo motiną, – atrodė susikaupęs.
Taip, ji atrodė nepriekaištingai ir mielai. Suaugusi. Kodėl taip sunku matyti, kaip suauga tavo vaikai?
– Kodėl turėčiau jaudintis? Dar nori kavos?
– Taip, ačiū. Didžioji diena. Už kelių valandų tapsi nekilnojamojo turto savininke su visais tau priklausančiais džiaugsmais ir vargais.
– Laukiu, nesulaukiu. – Atsisėdusi ji ėmė knaibyti pusę pusryčiams pasiskrudintos bandelės. – Aš viską gerai apgalvojau.
– Tu visada viską gerai apgalvoji.
– Hm. Žinau, kad rizikuoju, šiai investicijai išleisdama tiek daug savo santaupų ir nemažą dalį patikos fondo lėšų. Bet mano finansai stabilūs ir žinau, kad galėsiu padengti visas būsimas suplanuotas penkerių metų išlaidas.
Jis linktelėjo stebėdamas jos veidą.
– Turi verslo gyslelę kaip ir tavo mama.
– Ir aš taip manau. Be to, norėčiau manyti, jog mokėsiu mokyti kitus taip pat gerai, kaip tai sugebi tu. Galų gale, esu menininkė, kurios abu tėvai – taip pat menininkai. Kadangi truputį mokytojavau Niujorke, jau turiu šiokį tokį supratimą apie tai. – Ji įsipylė grietinėlės į kavą. – Kuriu savo verslą gimtajame mieste, kuriame puikiai pažįstu vietinę bendruomenę.
– Tu visiškai teisi.
Ji atstūmė bandelę ir paėmė kavą.
– Čia