– Na, nors šioks toks atlygis už tai, kas prarasta. Ateik, aš tau viską aprodysiu. – Ji norėjo pasižiūrėti, kaip jis vaikšto. – Mano butas bus viršuje.
– Žvelgiant į šias lubas, atrodo, kad tavo butas gali greitai atsidurti apačioje.
– Jos geros, – mostelėjusi ranka atsakė Keitė. – Tik šiuo metu bjauriai atrodo. Bet aš turiu planų.
– Tu visada turi planų.
Truputį tausodamas dešinę koją jis perėjo kartu su ja kambarį ir pasuko į atgrasų koridoriuką su nutrupėjusiu tinku ir kyšančiomis plytomis. Pakilę girgždančiais laiptais atsidūrė erdvioje patalpoje, kurioje, regis, karaliavo pelės, vorai ir kitokie kenkėjai, apie kuriuos jis net nenorėjo galvoti.
– Keite, šita vieta…
– Turi daug potencialo, – tvirtai užbaigė ji. – Ji alsuoja praeitimi. Namas pastatytas dar prieš pilietinį karą.
– Greičiau prieš akmens amžių. – Jam patiko, kai viskas būdavo aišku ir suprantama. Kaip stadione. – Ar tu bent nutuoki, kiek tau kainuos, kol ši vieta taps panaši į gyvenamą?
– Nutuokiu. Ir jau žinau, ką kalbėsiu, kai aptarinėsiu darbus su rangovu. Jis mano, Brendai. Ar prisimeni, kai būdami vaikai visi kartu su Frede eidavome pro šį pastatą?
– Žinoma, anksčiau čia veikė baras, paskui amatų krautuvėlė ar kažkas panašaus, tada…
– Čia daug kas buvo, – nutraukė jį Keitė. – Tūkstantis aštuonišimtaisiais metais čia veikė smuklė. Niekam iš tikrųjų pernelyg nesisekė verslas. Bet kai buvome vaikai, žiūrėdavau į šį namą galvodama, kaip norėčiau jame gyventi: žvelgčiau pro šiuos aukštus langus ir lakstyčiau po visus kambarius.
Jos skruostus nudažė lengvas raudonis, o gilios akys patamsėjo. Akivaizdus ženklas, pamanė Brendonas, kad ji pasinėrusi į svajones.
– Taip galvoti, kai esi aštuonerių, yra visai kas kita, nei suaugusiai nusipirkti šią griuveną.
– Taip, tai tikrai skirtingi dalykai. Praėjusį pavasarį, kai buvau grįžusi atostogų, pamačiau, kad jis parduodamas. Ir vėl. Niekaip negalėjau liautis apie jį galvojusi.
Keitė apėjo kambarį. Jau matė, kaip jis atrodys. Spindės medinės grindys, sienos bus tvirtos ir švarios.
– Grįžau į Niujorką, į darbą, bet vis tiek nuolatos galvojau apie šį seną namą.
– Tavo galva visada buvo pilna paikysčių.
Ji tik patraukė pečiais.
– Jis mano. Supratau tai vos įžengusi vidun. Negi niekada taip nesijautei?
Taip, jis tai pajuto, kai pirmą kartą pateko į stadioną. Geriau pagalvojus, tikriausiai protingi žmonės būtų tada jam pasakę, jog mėginti pragyventi iš beisbolo – tik vaikiška svajonė. Kiek Brendonas prisiminė, jo šeima niekada nemėgino jo atkalbėti. Ir tuo labiau nesistengė atbaidyti Keitės nuo svajonių tapti balerina.
– Taip, tikriausiai jaučiausi. Bet viskas atrodo taip netikėta. Aš pratęs neskubėti, žengti atsargiai.
– Niekas nepasikeitė, – šypsodamasi tarė Keitė. – Kai nusprendžiau baigti šokėjos karjerą, jau žinojau, kad noriu mokyti to kitus. Supratau, jog noriu šią vietą paversti mokykla. Savo mokykla. Bet labiausiai norėjau būti namuose.
– Gerai. – Jis vėl ją apkabino ir pabučiavo į smilkinį. – Tada padėsiu įgyvendinti tavo norus. Bet dabar eikime iš čia. Čia nežmoniškai šalta.
– Nauja šildymo sistema pažymėta pirmu numeriu mano darbų sąraše.
Brendonas paskutinįkart apžvelgė patalpą.
– Tas sąrašas bus tikrai ilgas.
Jie ėjo kartu pučiant šaltam gruodžio vėjui, taip, kaip vaikščiodavo dar vaikystėje. Sutrūkinėjusiais nelygiais šaligatviais, po medžiais išsikerojusiomis šakomis be lapų po sunkiu pilku dangumi.
Ji juto ore sniegą, viliojančią jo užuominą.
Parduotuvių vitrinos jau buvo papuoštos artėjančioms šventėms raudonskruosčiais Kalėdų Seneliais, lempučių girliandomis, skraidančiais elniais ir apvalainais sniego seniais.
Bet geriausia vitrina iš visų, kaip visada, buvo „Linksmybių pasaulis“. Už šios žaislų krautuvėlės lango rikiavosi daugybė akiai mielų daiktų. Miniatiūrinės rogutės, milžiniški pliušiniai meškinai megztomis kepuraitėmis su bumbulu, elegantiškos ir paprastos lėlės, spindintys raudoni sunkvežimiukai, pilys iš medinių kubelių.
„Žavingas ir linksmas žaislų kratinys“, – pamanė Keitė. Galima pagalvoti, jog jie buvo sumesti bet kaip, kur tik rasta vietos. Bet ji žinojo, jog vitrina buvo sutvarkyta labai rūpestingai, puikiai pažįstant vaikus ir jų norus.
Jiems įžengus vidun, linksmai suskambo durų varpeliai.
Aplink vaikštinėjo klientai. Žaidimų kampelyje mažylis garsiai barškino ksilofonu. Už prekystalio Anė Meinard pakavo nulėpausį pliušinį kiškį.
– Jis vienas iš mano mėgstamiausių, – pasakė ji laukiančiai pirkėjai. – Jūsų dukterėčiai labai patiks.
Rišant pūkuotu raudonu siūlu dėžutę, jos akiniai nusmuko žemai ant nosies galo. Pažvelgusi virš jų Anė sumirksėjo ir spygtelėjo:
– Brendonai! Taša, ateik pasižiūrėti, kas mus aplankė! Ak, ateik, duok man bučkį, mano žavingasis prince!
Kai jis paklusniai apėjo prekystalį ir pabučiavo ją, Anė patapšnojo sau krūtinę širdies pusėje.
– Susituokusi jau dvidešimt penkerius metus, – paaiškino ji pirkėjai. – Bet šitas vaikis vis tiek priverčia širdį plakti smarkiau. Bus smagios šventės. Einu pakviesti tavo mamą.
– Nereikia, aš ją pakviesiu. – Keitė šypsodamasi papurtė galvą. – Brendonas gali pasilikti čia ir paflirtuoti su jumis.
– Ką gi. – Anė mirktelėjo jai. – Tai neskubėk.
„Brolis, – mąstė Keitė, – jau nuo penkerių priversdavo moterų kelius virpėti.“ Ne, nuo pat gimimo, pasitaisė ji eidama tarp lentynų eilių.
Dėl to buvo kalta ne vien išvaizda, nors jis atrodė puikiai. Ir ne tik asmeninis žavesys, nors jis galėdavo sužavėti bet ką, kai būdavo tam nusiteikęs. Keitė jau seniai buvo nusprendusi, jog viskas dėl feromonų.
Kai kuriems vyrams nieko nereikėdavo daryti, tik stovėti, o moterys jau imdavo alpti iš susižavėjimo. Žinoma, lengvai pasiduodančios kerams moterys. Ji tokia niekada nebuvo. Vyras turėtų būti ne tik dailus, žavingas ir seksualus, kad patrauktų jos dėmesį. Ji pažinojo daugybę tokių – išvaizdžių, bet tuščių viduje.
Ji pasuko už kampo prie žaislinių mašinėlių ir vos nesusileido į balutę.
Jis buvo dailus. Ne, ne, tai pernelyg moteriškas žodis. „Žavingas“ – per daug įmantrus. Jis tiesiog…
Vyras.
Maždaug metro aštuoniasdešimt aštuonių centimetrų ūgio, puikiai sudėtas. Kaip šokėja, Keitė mokėjo įvertinti gražiai nuaugusį kūną. Jos apžiūrimas subjektas, tyrinėjantis miniatiūrinių transporto priemonių eiles, savo kūną buvo įspraudęs į aptemptus nublukusius džinsus, flanelinius marškinius ir džinsinį švarką, suglamžytą ir pernelyg ploną tokiam orui.
Darbiniai batai buvo seni, bet tvirti. Ir kas galėjo pamanyti, kad darbiniai batai gali atrodyti taip erotiškai?
Ir dar tie plaukai: tamsūs su šiek tiek šviesesnėmis sruogelėmis, bangomis krintantys aplink