– Ar matei, kaip tu atrodai, brangute?
– Taip. – Besė nerūpestingai ištiesė kaklą. Kėdė prie ją suėmusio pareigūno stalo buvo tuščia. – Net nemaniau, kad tiek daug šių merginų žiūri serialą. Žinoma, jos dažniausiai dirba naktimis. Ak, atsiprašau… – Ji nutvėrė už rankovės vieną iš einančių pro šalį policininkų. – Noriu paklausti apie pareigūną, kuris dirba prie šito stalo.
Policininkas nurijo kąsnį sumuštinio su jautiena.
– Stanislaskį?
– Oho. Bemaž neištariama. Ar jis vis dar čia?
– Tardymo kambaryje.
– O. Ačiū.
– Nagi, Bese, turime pasiimti tavo daiktus.
Besė pasirašė atsiimdama savo rankinę su viskuo, kas joje buvo, ir vis dar akimis ieškojo Alekso.
– Stanislaskis, – pakartojo ji sau. – Kaip manai, ar tai lenkiška pavardė?
– Iš kur man, po velnių, žinoti? – Netekusi kantrybės Lorė nustūmė ją durų link. – Nešdinamės iš čia. Ši vieta pilna nusikaltėlių.
– Žinau. Tai nuostabu. – Juokdamasi ji apkabino Lorę per liemenį. – Turiu minčių ateinantiems trejiems metams. Jei nuspręsime suimti Elaną už Rido žmogžudystę…
– Nesu tikra, kad reikia nužudyti Ridą.
Atsidususi Besė apsidairė taksi.
– Lorę, mes abi žinome, kad Džimas nepasirašys dar vienos sutarties. Jis nori išbandyti aukštesnę lygą. Panaikinti jo personažą – puikus būdas sustiprinti Elanos siužetinę liniją.
– Gal.
Besė gudriai atidengė savo kortas.
– „Mūsų gyvenimas, mūsų meilė“ praeitą mėnesį pakilo per dvi vietas reitingų lentelėje.
Lorė tik suniurnėjo.
– Kalbama, kad gydytoja Amanda Džeimison turės dvynukus.
– Dvynukus? – Lorė užsimerkė. Muilo operų primadona Arielė Kikrvud, kuri atliko labai patyrusios psichiatrės vaidmenį konkurentų seriale, buvo įžymiausia dieninių muilo operų žvaigždė. – Turi būti dvynukai, – sumurmėjo Lorė. – Gerai, Ridas miršta.
Besė pamalonino save greita pergalinga šypsena, o tada nuskubėjo tolyn.
– Šiaip ar taip, kol aš ten buvau, įsivaizdavau elegantišką šaltą gydytoją Elaną Varfild Staford Karsters kalėjime. Nuostabu, Lore. Tai būtų nuostabu. O kad tu būtum mačiusi policininką.
Jos ėjo iki kampo, taksi niekur nebuvo matyti.
– Kokį policininką?
– Tą, kuris mane suėmė. Jis neįtikėtinai seksualus.
Lorė įstengė tik atsidusti.
– Palieku tau garbę būti suimtai seksualaus policininko.
– Tikrai. Tie jo tankūs juodi plaukai. Akys irgi bemaž juodos. Labai gilios. Jo veide tiek įdubimų ir lygumų, ir ta nuostabi burna. Taip pat graži. Lyg nenudailinta skulptūra. Gal kaip boksininko.
– Nepradėk, Bese.
– Nepradedu. Galiu įvertinti seksualų vyrą ir jo neįsimylėti.
Lorė žybtelėjo akimis.
– Nuo kada?
– Nuo paskutinio karto. Aš prisiekiau, pameni? – Jos šypsena atgijo, kai pamatė taksi, važiuojantį jų link. – Susidomėjau tuo Stanislaskiu grynai iš profesinių sumetimų.
– Tai jau taip.
Kai taksi pririedėjo prie šaligatvio, Lorė nuolankiai į jį įlipo.
– Prisiekiu. – Ji pakėlė dešiniąją ranką lyg duodama priesaiką. – Mes norime geriau perprasti Stormo mąstyseną, jo aplinką ir reikalus. Taigi aš šiek tiek pasikapsčiau šio policininko smegenyse. – Ji pasakė taksistui savo ir Lorės adresus. – Kai Džeidę užpuls Milbruko maniakas, Stormas nebegalės ilgai slėpti savo jausmų. Jei mes suimsime Elaną dėl Rido žmogžudystės, tai sukomplikuos jo gyvenimą – žinai, ištikimybė šeimai prieš darbo etiką. Ir kai tik jis susidurs su Broku…
– Ei. – Užsidegus raudonam šviesoforo signalui taksistas pasisuko ir įsispoksojo į jas iš po kepuraitės snapelio. – Jūs kalbate apie „Slaptąsias nuodėmes“?
– Aha. – Besė nušvito. – Žiūrite?
– Žmona įrašinėja kas dieną. Neatrodote matytos.
– Mes nesifilmuojame, – paaiškino Besė. – Mes kuriame.
– Aišku. – Patenkintas jis paspaudė greičio pedalą, kai užsidegė žalia šviesa. – Leiskite pasakyti, ką manau apie tą melagę Vikę.
Jam pradėjus pasakoti, Besė pasilenkė į priekį su juo padiskutuoti. Lorė užsimerkė ir pabandė numigti.
2
– Mano žmona pašėlo. – Džudas Malojus žiaumojo bandelę su vyšniomis, kol Aleksas skriejo centrinėmis gatvėmis – pirma į vieną, paskui į kitą pusę. – Ji didelė to serialo gerbėja, žinojai? Įsirašo kiekvieną seriją, kad galėtų pasižiūrėti grįžusi iš mokyklos.
– Baisu.
Aleksas labai stengėsi pamiršti susidūrimą su muilo operų karaliene, bet partneris jam nenorėjo padėti.
– Holė mano, kad tai tas pats, kas susitikti su įžymybe.
– Netenka sutikti daug įžymybių, kurios verstųsi prostitucija.
– Nagi, Aleksai. – Džudas nuplovė bandelę smarkiai saldinta kava. – Ji juk nesiverčia. Pats taip sakei, antraip kaltinimai nebūtų buvę atmesti.
– Ji kvaila, – iškošė pro dantis Aleksas. – Nešiojasi suknistą vandens pistoletą krepšyje. Spėju, mano, jei koks klientas taptų šiurkštus, ji papurkštų jam ir viskas tuo baigtųsi.
Džudas pradėjo aiškinti, kas būtų, jei amoniako pakliūtų į akis, nors partneris ir nelabai norėjo to girdėti.
– Na, Holė liko sužavėta, o mes sužinojome naujienų iš Rozali, tad laiko neiššvaistėme.
– Malojau, geriau priprask švaistyti laiką. Ketvirtoji Stanislaskio taisyklė. – Aleksas pamatė pastatą, kurio ieškojo, ir pastatė automobilį. Jis jau buvo išlipęs iš mašinos ir perėjęs šaligatvį, kol Džudas surado Niujorko policijos departamento ženklą ir priklijavo prie lango. – Mes tikrai galėtume jį švaistyti čia su tuo Domingu.
– Rozali sakė…
– Rozali troško, kad ją paleistume, todėl kalbėjo tai, ką mes norėjome girdėti, – pasakė jam Aleksas. Jis jau įdėmiai tyrinėjo pastatą, nužvelgė langus, avarinį išėjimą, stogą. – Gal ji įskundė Domingą, o gal tik viską išsigalvojo. Pamatysime.
Pastatas buvo tvarkingas. Jokių grafičių, išdaužytų stiklų ar nuolaužų. Čia gyvena mažas ir vidutines pajamas gaunantys žmonės, spėjo Aleksas. Stabilios šeimos, daugiausia darbininkai. Jis truktelėjo sunkias laukujes duris ir peržiūrėjo vardus virš išrikiuotų pašto dėžučių.
– Ch. Domingas. 212. – Aleksas nuspaudė 110 buto mygtuką, palaukė, tada spustelėjo 305. Durys zvimbdamos atsidarė. – Žmonės tokie nerūpestingi, – tarstelėjo jis. Lipdamas laiptais jautė, kad Džudas net kunkuliuoja