Džudas bandė atgauti balsą. Jis verčiau susigrumtų su ginkluotu žudiku skersgatvyje. Net negalėjo prisiliesti prie šitos didelės, nuostabios moters, nes galvoje tarsi neoninė lempa blykčiojo pasitikintis žmonos veidas.
– Žinoma.
Jis giliai atsikvėpė ir bandė pamėgdžioti įžūliai pasitikintį savimi Aleksą.
Rozali atlošė galvą ir nusijuokė prieš žengdama į priekį ir atsitrenkdama į Džudą. Jis instinktyviai davė jai kelią, o tamsus raudonis pakilo kaklu.
– Manau, kad tu čia naujokė, brangute. Kodėl tau nepasimokius iš Rozali?
Kadangi atrodė, jog jo partnerį užpuolė laringitas, Aleksas perėmė iniciatyvą.
– Kiek?
– Na… – Rozali nesivargino pažvelgti į mirtinai perbalusią Besę. – Šiąnakt – ypatingos kainos. Mus abi gausite už šimtą. Tai už pirmą valandą. – Ji pasilenkė ir kažką sušnabždėjo Džudui į ausį, šis pradėjo mikčioti. – Paskui, – tęsė ji, – galėsite pasiderėti.
– Aš ne… – pradėjo Besė ir pajuto į nuogą petį įsmingant Rozali pirštus tarsi aštrius peiliukus.
– Manau, pakaks, – tarė Aleksas ir išsitraukė ženklelį. – Damos, jūs suimtos.
Policininkai, susivokė Besė ir pajuto saldų palengvėjimą. Rozali riebiai nusikeikė, o Besė stengėsi užgniaužti laukinį juoką.
Puiku, pagalvojo Besė atsidūrusi nuovadoje. Ji suimta už prostituciją – argi ne šaunu? Stengdamasi viską įsiminti išsišiepusi apžiūrinėjo nuovadą. Žinoma, ji yra buvusi nuovadoje. Kaip mėgo sakyti, ji rimtai žiūri į savo darbą. Bet ne šiame rajone. Ne centre.
Čia purvina, apšnerkšta, nusprendė įsimindama detales. Grindys, sienos, grotuoti langai. Visi paviršiai padengti storu purvo sluoksniu. Dar ir dvokia. Ji giliai įkvėpė, kad ilgam įsimintų sudvisusio prakaito, karčios kavos ir stiprių dezinfekuojamųjų priemonių kvapą.
Buvo triukšminga. Jautri klausa padėjo jai iš bendro ūžesio išskirti skambančius telefonus, piktus keiksmus, verksmą ir klaviatūrų tarškėjimą.
„Dieve mano, – pagalvojo ji. – Man tikrai sekasi.“
– Tu ne turistė, brangute, – priminė jai Aleksas ir tvirtai niuktelėjo.
– Atsiprašau.
Jos akyse virpantis jaudulys atrodė keistai. Aleksas mostelėjo galva ir bedė pirštu į kėdę. Jis leido naujokui apklausti Rozali. Kai šios parodymai buvo užrašyti, susikaupė pasiryžęs pasitelkti žavesį, grasinimus – bet ką, kad tik priverstų prostitutę kalbėti apie dvi nužudytas savo koleges.
– Gerai. – Jis įsitaisė prie savo apdaužyto ir popieriais apversto stalo. – Žinai tvarką.
Besė spoksojo į maždaug dvidešimtmetį jaunuolį nubrozdintu veidu ir suplėšytu džinsiniu švarku.
– Atsiprašau?
Aleksas tik atsiduso sukdamas blanką į rašomąją mašinėlę.
– Vardas?
– O, aš – Besė.
Ji taip natūraliai ir draugiškai ištiesė ranką, kad jis vos jos nepaspaudė. Vis dėlto tik tyliai keiktelėjo.
– Kokia Besė?
– Makni. O jūs?
– Aš čia dirbu. Gimimo data.
– Kodėl?
Jos žvilgsnis šoktelėjo ir įsmigo jam į akis.
– Kas kodėl?
– Kodėl jūs norite žinoti?
Aleksas niekada nepasižymėjo kantrybe, ir dabar ji baigė išsekti. Jis pabaksnojo pirštu į blanką.
– Turiu užpildyti šią skiltį.
– Gerai. Man dvidešimt aštuoneri. Dvynys. Gimiau liepos pirmąją.
Aleksas apskaičiavo ir įrašė metus.
– Gyvenamoji vieta.
Natūralus smalsumas vertė ją čiupinėti bylas ir dokumentus ant stalo, kol jis pliaukštelėjo per ranką.
– Jūs siaubingai įsitempęs, – tarė ji. – Gal dėl to, kad dirbate slapta?
„Po velnių tą šypseną“, – pagalvojo Aleksas. Mergina buvo žaisminga, seksuali ir toli gražu ne kvaila. Tos įdėmios, protingos žalios akys galėjo jį apkvailinti. Bet ji atrodė kaip prostitutė ir dvokė kaip prostitutė. Taigi…
– Klausyk, lėlyte, viskas vyksta štai taip. Aš klausinėju, tu atsakinėji.
– Tvirtas, ciniškas, patyręs.
Vienas tamsus antakis kilstelėjo.
– Atsiprašau?
– Tai greitas asmenybės apibūdinimas. Norėjote mano adreso, tiesa? – Besė išbėrė adresą ir tai privertė pakilti abu Alekso antakius.
– Surimtėk.
– Gerai.
Paklusdama Besė susidėjo rankas ant stalo krašto.
– Tavo adresas, – pakartojo jis.
– Ką tik pasakiau.
– Žinau, kiek kainuoja nekilnojamasis turtas tame rajone. Gal tu gera. – Jis dar kartą įdėmiai nužvelgė jos bruožus. – Gal esi geresnė, nei atrodai. Bet gatvėje neuždirbi tiek, kad sumokėtum tokią nuomą.
Besė susivokė, kad ją ką tik įžeidė. O juk ji darėsi makiažą ilgiau nei valandą. Ir žinojo atrodanti gerai. Dievas mato, prakaituoja sporto salėje tris dienas per savaitę, kad taip atrodytų.
Aš ten gyvenu, policininke.
Linkusi greitai užsiplieksti Besė iškratė ant stalo milžinišką medžiaginį krepšį.
Aleksas susižavėjęs stebėjo, kaip ji naršo po savo daiktus. Jos kosmetikos būtų užtekę mažai krautuvėlei aprūpinti. Ir ji buvo nepigi. Šeši lūpdažiai, dvi kompaktinės pudros, kelios tūbelės blakstienų tušo ir kelios dėžutės akių šešėlių. Visų vaivorykštės spalvų pieštukai akims. Čia dar buvo du raktų komplektai, šūsnis kasos čekių, daugybė gumelių, sąvaržėlių, dvylika rašiklių (jis suskaičiavo), keli nulūžę pieštukai, bloknotas, dvi knygos minkštais viršeliais, dėžutė degtukų, odinė adresų knygutė su E. L. M. inicialais, popierių segiklis (jis net nesusimąstė, kodėl mergina jį nešiojasi), keletas pakelių servetėlių ir keli suglamžyti popieriaus lapai, mažytis diktofonas. Ir ginklas.
Jis paėmė jį iš daiktų krūvos ir įsispoksojo. Vandens pistoletas.
– Atsargiai su šituo, – įspėjo ji, pagaliau radusi išsipūtusią piniginę. – Jis pilnas amoniako.
– Amoniako?
– Nešiodavausi dujų balionėlį, bet šitas veikia kuo puikiausiai. Štai.
Patenkinta savimi ji pakišo atverstą piniginę jam po nosimi.
Tai galėjo būti jos nuotrauka. Plaukai dailiai apkirpti, garbanoti, labiau tamsaus riešuto nei vario spalvos. Tokia pat nosis, smakras. Ir akys. Jis pašnairavo į vairuotojo pažymėjimą. Adresas teisingas.
– Turi automobilį?
Ji trūktelėjo pečiais ir pradėjo mesti daiktus atgal į rankinę.
– O ką?
– Tavo padėties moterys paprastai neturi.
Besė padelsė išgirdusi logišką