Kito karto gali ir nebūti. Sarah Morgan

leidę laiko visą vakarą. Būčiau nusitempęs jus į lovą.

      – Sakėte, kad jus susirasčiau po penkerių metų.

      Šie žodžiai neprasprūdo Stefanui pro ausis ir jis prisimerkė.

      – Stebiuosi, kad buvau toks santūrus.

      – Mano tėvas būtų jus užmušęs.

      Jos tėvas būtų jį užmušęs.

      Stefanas įdėmiai pasižiūrėjo į ją, iš veido stengdamasis įspėti mįslę, ir staiga suakmenėjo. Šias gražias, retai pasitaikančio žalsvumo akis tikrai yra matęs, tik tada jos slėpėsi už akinių rėmų be pagražinimų.

      – Selena? Selena Antaks?

      – Vis dėlto pažinote.

      – Sunkiai. Theé mou1… – Nužvelgė jos figūrą. – Jūs… išaugote.

      Prisiminė ją, nevikrią mergaitę šviesiais plaukais, dar nesusiformavusiu liaunu kūnu. Baikščią paauglę, visiškai atsidavusią globėjiško tėvo valiai. Išpaikintą princesę, kuriai nebuvo leidžiama niekur žengti iš sargyba apstatytos pilies.

      Nedrįsk artintis prie mano dukters, Ziakai.

      Būtent šis grasinimas, nors neišreikštas žodžiais, ir paakino pasikalbėti su ja.

      Vien Antakso pavardės pakako, kad būtų sugadinta diena, o dabar dar ir jo duktė atsibeldė į kabinetą.

      Stefanas paniuro – jam pačiam tai buvo netikėta.

      Jis stengėsi įtikinti save, kad duktė neatsako už tėvo nuodėmes.

      – Kodėl apsimetėte vienuole?

      – Kad prasprukčiau pro tėvo sargybą.

      – Tikriausiai lengva nebuvo. Žinoma, jei tėvas nebūtų įgijęs tiek daug priešų, nereikėtų ir tiek daug apsauginių. – Slėpdamas staiga sukilusius jausmus, Stefanas atsistojo ir apėjo aplink stalą. – Bet ką čia veikiate?

      Iš to vakaro jis atsiminė tik tiek, kad jam pagailo merginos, o tai išliko galvoje tik todėl, kad retai ko nors gailėdavosi. Buvo įsitikinęs, kad žmonės patys renkasi, kaip gyventi, tačiau kai pamatė tą baisiai nusiminusią ilgakoję, suprato, kad jai, Stavro dukrai, teko iš visų blogiausias burtas.

      – Netrukus papasakosiu. – Mergina pasilenkė ir suėmė abito kraštus. – Neprieštarausite, jei nusirengsiu? Baisiai karšta.

      – Iš kur jį ištraukėte? Maskarado drabužių parduotuvėje?

      – Mokiausi pas vienuoles šalia mūsų salos esančioje Poulos saloje, jos iki šiol stengiasi man padėti. Paskolino ir šitą abitą, bet dabar nebėra prasmės jį vilkėti, nes esu su jumis ir jaučiuosi saugi.

      Stefanas gerokai nustebo, nes, kiek žinojo, moterys anaiptol nesijausdavo su juo saugios, todėl šiek tiek nepatikliai žiūrėjo, kaip mergina raitydamasi ir sukiodamasi suveltais plaukais pagaliau išsilaisvino iš drabužių. Po jais buvo pasivilkusi baltą šilkinę palaidinę ir dailų į apačią siaurėjantį juodą sijoną, smarkiai prigludusį prie kojų, matyt, sukurtų vesti vyrus iš proto.

      – Kelte vos nemiriau iš karščio. Negalite nė įsivaizduoti. Todėl esu be švarkelio.

      – Be švarkelio?

      – Mano kostiumėlis su švarkeliu. Jį pasisiuvau dėvėti kabinete su oro kondicionieriumi, o ne plaukiojančioje skardinėje, į kokią panašus tas keltas.

      Jausdamasis taip, tarsi būtų gavęs plyta į galvą, Stefanas nusuko žvilgsnį nuo nepridengtų merginos kojų. Žiūrėdamas į žalias akis, stengėsi įžvelgti bent kokį panašumą tarp jos ir tos nerangios paauglės mergaitės, kurią regėjo prieš daugelį metų.

      – Tikiuosi, kad taip ir bus. Manau, kad esu panaši į verslininkę, nes tokia ir esu. – Ji grakščiai apsivilko prie sijono priderintą švarkelį, suėmė plaukus ir vikriai susmeigė smeige. – Prieš penkerius metus, kai mane matėte, buvau spuoguota ir su dantų kabėmis. Buvau bjauri.

      Užtat dabar – anaiptol ne bjauri.

      – Tėvas žino, kad jūs čia?

      – O kaip manote?

      Merginai nusišypsojus, skruostuose atsirado duobutės, ir Stefanas tarsi užhipnotizuotas spoksojo į šypseną ir jos lūpas, vydamas šalin nedoras mintis.

      – Manau, kad tas kelias naktis jūsų tėvas praleido be miego. – Jam nesisekė atsikratyti nedorų minčių, todėl stengėsi įsivaizduoti ją, tokią jauną ir trapią, kelto denyje. – Gal norėtumėte atsigerti? Galėčiau pasiūlyti… – stengėsi sugalvoti ką nors tinkamo, – …pieno stiklinę, gerai?

      Selena nubraukė ant veido užkritusią plaukų sruogą – savimi pasitikinčios ir geidulingos moters judesiu.

      – Man ne šešeri. Ar visada klientams siūlote pieno?

      – Ne, bet jaunikliai mano bendrovėje paprastai nesilanko.

      – Aš ne jauniklė. Jau suaugusi.

      – Taip. Tai matyti. – Stefanas norėjo atsisegti apykaklę, bet ji jau buvo atlapota. Jis pagalvojo, ar tik nesugedo oro kondicionierius. – Taigi… gal pagaliau pasakysite, kokiu reikalu atėjote?

      Jei ji nori sužlugdyti savo tėvą, abu siekia to paties.

      – Atėjau, savaime suprantama, verslo reikalais. Turiu verslo pasiūlymą.

      Išplėtusi akis Selena su viltimi pasižiūrėjo į jį ir Stefanas netikėtai pajuto geismą. Potraukis buvo staigus, stiprus – ir visiškai netinkamas tokiomis aplinkybėmis.

      Nors jos kūno formos akivaizdžiai pasikeitė, ji atrodė tokia pat naivi ir nekalta kaip ir aną vakarą laive. Tai pavojinga. Tačiau jis ir nesirengė žemintis.

      – Nesu iš tų, kurie teikia žmonėms paslaugas.

      – Žinau. Man ir nereikia paslaugos. Žinau apie jus beveik viską. Žinau, kad susitinkate su moterimis, bet tik trumpai draugystei. Žinau, kad apie jus kiti verslininkai kalba kaip apie nemalonų ir beširdį žmogų.

      – Toks ir turi būti verslininkas.

      – Ir niekados neneigiate tų siaubingų dalykų, kurie apie jus rašomi. Tarsi būtumėte laimingas, kad esate piešiamas kaip didelis baisus vilkas.