– Ne, jis ne pabaisa. Susitikau su šiuo vyru kartą, kai prieš daug metų mes, kaip pavyzdinga šeima, buvome priversti visi drauge dalyvauti jachtoje vykusiame renginyje. Jis man buvo labai malonus.
Selena susierzino, pajutusi, kad nuraudo.
– Jei ir buvo malonus, tai tik todėl, kad nenorėjo supykdyti tavo tėvo. Juodu nekenčia vienas kito.
– Kai mane užkalbino, Stefanas Ziakas nežinojo, kas aš tokia.
– Tada tau buvo tik septyniolika. Visi žinojo, kas tokia esi. – Motinos balsas skambėjo nekantriai. – Pati pagalvok, kam žmogui, atėjusiam su aktore Anuka Bler, gaišti laiką pokalbiui su tavimi.
– Stefanas Ziakas sakė, kad ji baisi nuoboda. Kad jai rūpi tik jos išvaizda ir tai, kas apie ją rašoma, o jis reikalingas tik kaip masalas karjerai. Sakė, kad su manimi daug įdomiau. Mudu kalbėjomės visą vakarą.
Juodu šnekučiavosi apie viską. Selena papasakojo tokių dalykų, apie kuriuos niekam niekada neužsiminė. Ne apie šeimą, savaime suprantama, buvo išmokyta apie ją nieko blogo nekalbėti, tačiau atskleidė savo sapnus ir ateities planus, o vyras, jos džiaugsmui, iš visko nepasijuokė. Klausėsi nenuleisdamas aistra degančių akių, o kai Selena pasiteiravo, ar jis tiki, kad ji kada nors turės verslą, pasakė žodžius, kurių ji niekados nepamirš.
Viskas įmanoma, tik reikia labai norėti.
O Selena nori, labai to nori.
Motina atsiduso.
– Mokinukė ir milijardierius. Kalbėjaisi su juo tik kartą ir manai, kad jis padės?
Tegul praeis kokie penkeri metai, Selena Antaks, štai tada ir šnektelėsime.
Ji troško kur kas daugiau, ne tik pasikalbėti, ir jai susidarė įspūdis, kad vyras nujaučia tiesą apie nelemtą gyvenimą. Pasijuto jam artima kaip niekam kitam. Pirmą kartą buvo atidžiai išklausyta ir niekados nepamiršo jo žodžių, nei dieną, nei naktį. Kai gyvenimas tapdavo nepakeliamas, Selena žinojo, kad yra žmogus, į kurį gali kreiptis sunkią valandą, ir tai guodė.
O dabar jai buvo sunku.
– Jis man padės.
– Veikiau įskaudins, negu pagelbės. Nė nežinai, koks tai žmogus. Tavim dėta su tokiais kaip Ziakas neprasidėčiau. Būtų ramiau, jei susirastum kokį kitą gerą ir malonų žmogų.
– Nereikia gero ir malonaus. Netgi gerai, kad jis kietaširdis, nes kitaip nieko neišdegs. Jei jam trūktų drąsos pasipriešinti mano tėvui, planas nueitų niekais. Noriu pradėti savo verslą, o Ziakas apie tai išmano geriau už kitus. Jis viską susikūrė pats. Liko našlaitis būdamas dar labai jaunas. Niekas nepadėjo. Niekas neištiesė pagalbos rankos. O dabar turi viską. Milijardieriumi tapo trisdešimties, ir visa tai pasiekė pats.
Selena žavėjosi jo gyvenimo istorija. Jeigu pavyko jam, kodėl neturėtų pasisekti ir jai?
Motina guviai atsisėdo, tarsi nerimas dėl dukters būtų suteikęs jėgų.
– Ar tikrai manai, kad galėsi lyg niekur nieko nueiti pas Stefaną Ziaką ir paprašyti pinigų? Nuo pasaulio jis atsitvėręs ne viena apsaugos sistema kaip ir tavo tėvas. Gauti leidimą pasimatyti su tokiu žmogumi beveik neįmanoma, ypač jei to nori nedelsdama. Net jei nepastebėta išspruktum iš salos, kol nebus tėvo, Ziakas gali atsisakyti tave priimti.
– Neatsisakys. O kaip iškeliauti iš salos, jau sugalvojau. – Kad neatskleistų detalių, o svarbiausia – baimindamasi, kad motina nepakirstų pasitikėjimo, Selena atsistojo. – Grįšiu rytoj ir mudvi tikrai spėsime iš čia išvykti, kol tėvas grįš iš… iš savo kelionės.
Kelionėmis abi vadindavo tuos dažnus atvejus, kai tėvo nebūdavo saloje. Selenai buvo koktu, kad jis nė neslėpė neištikimybės. Koktu dar ir dėl to, kad jos motina priėmė tai kaip neišvengiamą santuokos dalį.
Ji nutarė negalvoti, ką darytų, jei motina ir šį kartą atsisakytų iškeliauti. Ji pati tvirtai nusprendė nė dienos nelikti Antakso saloje. Čia gyveno nuo pat gimimo, įkalinta tarp uolėtų krantų, svajodama apie kitokį gyvenimą. Nenorėjo šioje šeimoje praleisti dar vienos dienos, apsimesdama, kad viskas gerai.
Pastarosios savaitės įvykiai įtikino, kad reikia skubėti, nes gali būti vėlu.
Pasilenkusi pabučiavo motiną į skruostą.
– Galvok vien apie tai, kaip norėtum praleisti pirmą savo naujo gyvenimo dieną. Galėsi juoktis nesibaimindama, kad jam tai nepatiks. Galėsi vėl tapyti ir žmonės pirks tavo paveikslus kaip anksčiau.
– Netapiau jau daug metų. Net nebenoriu.
– Taip sakai todėl, kad jam nepatiko, jei laiką skirdavai ne jam, o kam nors kitam. – Selena supyko ir pyktis sužadino jai naują ryžto ir jėgų antplūdį. – Gyvensi, kaip norėsi.
– O jeigu tėvas grįš iš Kretos anksčiau ir neras tavęs? Ar apie tai pagalvojai?
Tai prilygtų nusiristi nuo olos į bedugnę ar nuo laiptų. Merginai neramiai sudunksėjo širdis, ji karštligiškai ieškojo į ką atsiremti.
– Negrįš. Kodėl turėtų anksčiau grįžti?
Stefanas sėdėjo susikėlęs kojas ant stalo ir nuobodžiavo.
Stiklinio pastato, kuriame įsikūrusi pagrindinė jo bendrovės būstinė, apačioje pamažu budo Atėnai – bėdų prispaustas miestas laižėsi žaizdas, budriai ir smalsiai stebimas viso pasaulio. Jį ragino įsikurti kokiame kitame mieste, Niujorke arba Londone. Bet kur, kuo toliau nuo neramumų krečiamos Graikijos sostinės.
Stefanas nesiklausė.
Jis neketino palikti krašto, kuriame jautėsi savimi. Suprato, kad čia galima kaipmat praturtėti, bet taip pat greitai ir viską prarasti. Žinojo, ką reiškia iš turtuolio tapti visišku skurdžiumi. Baimė ir netikrumas nebuvo nepažįstami jausmai. Jam prireikė nemažai pastangų, kad pats save ištrauktų iš bedugnės. Nelengvai iškovota pergalė buvo saldi dar ir todėl, kad ją pasiekė savo jėgomis. Jis turėjo pinigų ir buvo įtakingas.
Žmonės būtų stebėjęsi, jei būtų žinoję, kad pinigai Stefano nedomina. O galia? Galia kas kita. Dar jaunystėje jis suprato, kad tas, kuris turi galią, turi viską. Jei esi įtakingas, atsiveria visos durys. Tokiam žmogui niekas neprieštarauja, jam nėra kliūčių veikti. Jam galia buvo tarsi lytinis dirgiklis, o prireikus – ir ginklas.
Ir tuo ginklu Stefanas naudojosi be baimės.
Dar kartą, gal jau dešimtą, suskambėjo telefonas, bet jis neatsiliepė.
Mintis nutraukė beldimas į duris. Tarpduryje pasirodė Marija, asmeninė jo sekretorė.
Suirzęs dėl sutrukdymo, Stefanas kilstelėjo antakį, ir ji papūtė lūpas.
– Prašyčiau šitaip nežiūrėti. Žinau, kad nemėgstate būti trukdomas, bet nekeliate ragelio. – Stefanas nieko neatsakė, ir ji atsiduso. – Skambino Sonios sekretorė, o kai neprisiskambino – ir pati Sonia. Ji nėra geros nuotaikos.
– Ar skambino pasakyti, kokia jos nuotaika? Man labiau rūpi orų prognozė.
– Ji paprašė kai ką pranešti. Sakė, kad nesutiks būti vakarėlio, kurį šiandien rengiate, šeimininkė, kol neišsiaiškins su jumis santykių. Ji taip ir pasakė… – Marija atsikrenkštė. – Pasakyk, tegul apsisprendžia: taip arba ne.
– Ne. Pasakiau jai taip aiškiai, kad turėjo suprasti. – Susierzinęs Stefanas paėmė telefoną ir ištrynė gautas žinutes nė neskaitęs. Nė nežiūrėdamas jautė, kad Marija nepatenkinta,