Mergina puolė rinktis daiktų ketindama išeiti. Naglis bandė ją sulaikyti.
– Oksana, nieko panašaus nebuvo. Tėvas čia niekuo dėtas. Ta mergina paprasčiausiai už tave pranašesnė, todėl ir laimė…
Vaikinas nespėjo baigti sakinio, nes Oksana čiupo nepaprasto grožio rožių puokštę ir trenkė jam per veidą. Aštrūs spygliai paliko žymes ant skruosto, iš įbrėžimų ėmė sunktis kraujas. Lėja pastebėjo, kaip Naglis sukando dantis ir suspaudė kumščius.
– Tai ir nešdinkis pas tą pranašesnę. Tavęs niekas nelaiko pririšęs.
Lėja nustėrusi stebėjo poros kivirčą, paskui susigriebė, kad reikia sprukti, kol jos dar nepastebėjo. Būtų labai nesmagu, jei kas nors pamatytų ją šnipinėjant. Pirštų galais ji nutipeno iki sesers kambarėlio.
Geida laiminga sėdėjo krėsle. Pamačiusi seserį stryktelėjo jos pasitikti.
– Ar aš nesakiau? Ar nesakiau, kad laimėsiu? Ir laimėjau. O Dieve, Lėja, kad žinotum, koks tai nuostabus jausmas.
– Man jis beveik pažįstamas, – tyliai tarė Lėja apkabindama seserį. – Didžiuojuosi tavimi, Varliuk. Nors turbūt nebegalėsiu taip tavęs vadinti. Varliukas virto princese…
Geida papurtė galvą.
– Gali vadinti, kaip nori. Net ir karūnuota aš esu tavo mažoji sesutė.
– Labai džiaugiuosi. Važiuosime namo?
– Dar ne. Pirmiausia spaudos konferencija, o paskui vakarienė su renginio organizatoriais. Po jos pokalbis su agentu, kuris tvarkys visus mano reikalus ir ateities planus. Nežinau, kada šiandien grįšiu namo. Tačiau vakarienės gali pasilikti ir tu.
– Ne, Geida, neverta. Geriau aš trauksiu namo. Parvešiu tavo gėles.
– Kaip nori. Nors galėtum ir pasilikti. Manau, bus smagu.
Tačiau Lėja atsisakė. Ji džiaugėsi sesers sėkme, bet jautėsi be galo nuvargusi. Kai Geida išėjo bendrauti su žurnalistais, Lėja surinko gėlių puokštes ir patraukė namo.
Sėdėdama taksi stotelėje ant suoliuko ji mėgavosi gėlių aromatu, kai šalimais sustojo pažįstamas pilkas mersedesas.
– Lėja, gal galiu parvežti jus namo? – prasivėrus durelėms pasigirdo malonus Alberto balsas. – Tokiu vėlyvu metu taksi gali tekti ilgai laukti.
Lėja neprieštaravo. Su glėbiu gėlių ji patogiai įsitaisė ant priekinės sėdynės ir atsiduso.
– O kodėl viena? Sesę palikote be priežiūros?
– Geida tarsi Pelenė mėgaujasi pirmąja puota. Nenoriu jai trukdyti. Tegul pasidžiaugia sėkme. Šiandien ji to nusipelnė.
– Taip, tai tiesa, – sutiko Albertas. – Jūsų sesuo atrodė be galo žavingai. Ji tikrai verta karūnos. Naglis minėjo, kad Oksana nelabai patenkinta savo titulu. Kiek žinau, ji tikėjosi pagrindinio prizo. Užjaučiu sūnų, namie jo laukia tikras pragaras. Oksana labai kaprizinga mergina.
„O taip, aš tai pastebėjau. Ji jau pradėjo lieti nepasitenkinimą. Vargšas Naglis. Nesaldu jam bus“, – pagalvojo Lėja, tačiau garsiai neištarė nė žodžio, tik sėdėjo ir žvelgė į žibintų nušviestas gatves. Atmintyje iškilo dailus vyro veidas pilkomis akimis ir nuoširdžia šypsena. Balsas. Žemas, kiek duslokas. Naglis turėjo ir tėvo bruožų, nors tikriausiai labiau buvo panašus į motiną. Iš pirmo žvilgsnio sudarė rimto ir nuoširdaus žmogaus įspūdį. Lėja atkreipė dėmesį, kad jis linksmas ir mėgsta bendrauti, tačiau tokia moteris kaip Oksana gali sunaikinti šiuos bruožus.
– Kodėl tylite, Lėja? – paklausė Albertas pažadindamas ją iš susimąstymo.
– Dar gyvenu konkurso nuotaikomis. Prisimenu šventės akimirkas.
– Taip, renginys pavyko. Nesitikėjau tokio smagaus vakaro. O jūsų tėvai neatėjo pasigėrėti dukra?
– Mes su Geida gyvename dviese. Mama mirė, kai sesuo dar buvo maža, o tėvas vedė antrą kartą ir pasirinko naująją šeimą. Nebuvome su tėčiu itin artimos ir dabar jis nelabai domisi mudviejų gyvenimu. Kartkartėmis duoda truputį pinigų, tuo mūsų santykiai ir apsiriboja.
Automobilis sustojo prie Lėjos namų, mergina padėkojusi išlipo ir stovėjo, kol mersedeso žibintų šviesos pranyko tamsoje.
Geidai prasidėjo varginantis, bet įdomus gyvenimas: kelionės, susitikimai, įvairūs renginiai. Namie jos beveik nebūdavo, tad Lėja galėjo visą dėmesį skirti darbui. Per kelias dienas ji parengė namo interjero projektą ir parodė Albertui. Šis liko sužavėtas ir davęs jai nemažą sumą išlaidoms pasiūlė imtis darbo. Lėja turėjo pasamdyti darbininkus vidaus apdailai, važinėti po parduotuves ir išrinkti dažus, sienų apmušalus, šviestuvus, užuolaidas – žodžiu, viską, ko reikia, kad negyvenamas namas taptų jaukus.
– Lėja, jūs neturite automobilio? – kartą pasiteiravo Albertas, kai po susitikimo su juo ji rengėsi važiuoti pasidairyti po baldų parduotuves.
– Ne, – atvirai prisipažino Lėja. – Niekada neturėjau, nes nevairuoju. Pasikliauju visuomeniniu transportu ir taksi. Esu visai tuo patenkinta.
Albertas suraukė antakius.
– Atleiskite, kad anksčiau nepagalvojau, – tarė jis ir išsitraukęs iš kišenės mobilųjį telefoną surinko numerį. – Tam laikui, kol vyks namo įrengimo darbai, skirsiu jums automobilį su vairuotoju.
– Ką jūs, Albertai, nereikia. Nesu tokia išlepusi, kad negalėčiau pati nukakti į vieną ar kitą parduotuvę.
Tačiau Albertas jos nesiklausė. Po penkiolikos minučių Lėja jau važiavo naujutėlaičiu „Ford Galaxy“ į „Baldų rojų“. Vairuotojas net nebandė kalbinti, tad ir ji tylėjo.
Dabar Lėja sparčiai stūmėsi į priekį. Po poros savaičių baldai buvo išrinkti, o Albertui juos apžiūrėjus ir pritarus, užsakyti. Antro aukšto kambarių vidaus apdaila taip pat artėjo prie pabaigos. Dar kelios dienos ir bus galima vežti baldus.
Vieną vakarą Lėja užsuko į užuolaidų saloną ir išrinko prie sienų apmušalų derančius audinius. Jau buvo beišeinanti iš parduotuvės, kai dėmesį patraukė dar vienas pavyzdys. „Puikiausiai tiktų miegamajame“, – pagalvojo Lėja, tačiau nesiryžo užsakyti be Alberto pritarimo. Puošnus ir prabangus audinys buvo ganėtinai brangus. Jeigu gaus šeimininko palaiminimą, miegamasis virs pasakų kampeliu, Lėja tuo nė kiek neabejojo. Parduotuvė buvo visai šalia jos studijos, tad sugrįžusi į darbą ji nieko nelaukdama paskambino Albertui. Kai atsiliepė vyriškas balsas, Lėja vienu atsikvėpimu išpyškino:
– Sveiki, Albertai, čia Lėja. Gal turite laisvą valandėlę? Vienoje parduotuvėje aptikau nuostabias užuolaidas, jos idealiai tiktų miegamajame, tačiau nenoriu rizikuoti, gal jūs nepritarsite mano pasirinkimui. Beje, jos gana brangios. Gal galėtumėte atvažiuoti iki mano studijos? – Telefono ragelyje viešpatavo tyla. Lėja taip pat sukluso. Kažkas čia ne taip. – Alio? Albertai, ar girdite mane?
– Deja, Lėja, Albertas jūsų negirdi. O štai Naglis viską girdėjo. Tik nelabai suprantu, apie ką kalbate. Gal galite paaiškinti?
Lėja net nutirpo, kaktą išpylė šaltas prakaitas.
– Atleiskite, Nagli, aš skambinau jūsų tėvui.
– Tai supratau, tik nesupratau, į kieno miegamąjį perkamos užuolaidos – į jūsų asmeninį ar į bendrą su mano tėvu. Kiek pamenu, minėjo, kad dirbate jo įmonėje, tačiau miegamojo ten, regis, nėra. Tad laukiu paaiškinimo.
Lėja bijojo net kvėptelėti ir karštligiškai bandė sugalvoti,