– Panele Lėja, nesitikėjau šiandien jus čia sutikti.
Atsisukusi Lėja susidūrė su draugiškomis Alberto akimis ir nusišypsojo.
– Aš taip pat nesitikėjau, kad jūs domitės tokiais renginiais.
Pasilenkęs arčiau jos Albertas tyliai sušnibždėjo:
– Patikėkite, aš čia ne savo valia. Jei ne būsimoji martelė, nė už ką nebūčiau ėjęs. – Albertas apsidairė, kažkam pamojo ir vėl atsisuko į Lėją. O kai prie jų priėjo aukštas šviesiaplaukis vyras, tarė: – Leiskite jus supažindinti. Lėja, čia mano vyresnysis sūnus Naglis. Sūnau, čia Lėja, talentinga dizainerė, kurianti mano įmonės biuro interjerą. – Albertas kaip sąmokslininkas pamerkė jai prašydamas išsaugoti paslaptį.
– Labai malonu susipažinti, panele. – Naglis linktelėjo ir švelniai paspaudė jai ranką. – Domitės tokiais renginiais ar užsukote darbo reikalais?
– O ne, tikrai ne darbo. Į konkurso finalą pateko mano sesuo. Stengiuosi palaikyti ją. – Lėja nuoširdžiai nusišypsojo ir atsisuko į Albertą. – Tačiau taip jaudinuosi, kad tikriausiai man pačiai praverstų moralinė parama.
– O, vadinasi, esate kažkurios mūsų konkurentės giminaitė, – vėl prabilo Naglis, sužavėdamas merginą žemu balsu ir priversdamas į jį pažvelgti. – Čia dalyvauja mano būsimoji žmona.
Lėja atkreipė dėmesį, kad šiuos žodžius Naglis ištarė visai abejingai. Nebuvo nei pasididžiavimo išrinktosios sėkme, nei džiugaus laukimo, kuo viskas baigsis. Ji atsargiai pažvelgė į Albertą.
– Sveikinu. Tikiuosi, konkurso rezultatai nepaveiks mūsų darbo santykių?
– Tikrai ne! – patikino tėvas ir sūnus, abu garsiai nusijuokė.
– Kuri jūsų sesuo? – pasidomėjo Naglis. – Ar ji tokia pat nuostabi kaip ir jūs? – Jis trumpam nutilo žvelgdamas Lėjai į akis. – Taip atrodydama ir jūs galėjote dalyvauti konkurse. Esu įsitikinęs, kad būtumėte karūnuota.
Lėja pajuto, kaip nukaito skruostai, ir nedrąsiai šyptelėjo.
– Dėkui, – tarė ir staiga impulsyviai išpyškino: – Kadaise dalyvavau, deja, nesėkmingai. – Ir tą pačią akimirką pasigailėjo prasitarusi, nes dvi poros akių įsmigo jai į veidą laukdamos tęsinio.
– Matyt, komisija buvo akla, – netikėtai tarė Naglis ir nusišypsojo. – Juk neįmanoma nepastebėti jūsų grožio.
Lėja nebenorėjo tęsti pokalbio šia tema ir apsidžiaugė išgirdusi, kad už scenos suskambėjo muzika. Ji nusisuko į sceną, vis dar jausdama į save įsmeigtą Naglio žvilgsnį.
– Jūs taip ir neatsakėte, kuri jūsų sesuo, – priminė jai Naglis.
– Ketvirtas numeris. O jūsų išrinktosios?
– Septintas.
Šį kartą vyro balse suskambėjo neslepiamas susierzinimas, tačiau Lėja nieko nesakė, tik žvelgė į sceną laukdama merginų pasirodymo.
Į salę viena po kitos elegantiškai įplaukė dešimt merginų ir dailiai sustojo visai prie pat krašto. Lėja neatitraukė akių nuo Geidos ir išdidžiai šypsojosi. Ji išties buvo gražuolė. Susiradusi žvilgsniu merginą su septintu numeriu Lėja įdėmiai ją nužvelgė. Graži, netgi labai – tikra Ledo Karalienė. Geida spinduliavo nuoširdumu, o jos konkurentė atrodė išdidi ir nepasiekiama. Dirbtinė šypsena jos lūpose visai nekėlė susižavėjimo.
– Jūsų sesutė nuostabi, – staiga išgirdo Lėja visai prie pat ausies ir atsisuko. Tai buvo Naglis. Jo akys spindėjo. – Tačiau jūs nė kiek jai nenusileidžiate.
– Dėkoju, jūsų nuotaka taip pat nepakartojama, – neliko skolinga Lėja. – Manau, komisija turės kaip reikiant paprakaituoti.
Naglis nieko neatsakė ir vėl nukreipė žvilgsnį į salę. „Arba jis nepataisomas mergišius, flirtuojantis su kiekviena, kuri tik pasimaišo kelyje, arba jam visai nerūpi būsimoji žmona“, – galvojo Lėja žvelgdama į sceną ir jausdama karštą jo alsavimą. Juodu stovėjo labai arti vienas kito, tačiau pasitraukti nebuvo kur. Prasidėjus renginiui žmonių prigužėjo dar daugiau ir salė buvo sausakimša.
Laikas tirpo. Praėjo šokių konkursas, maudymosi kostiumėlių demonstravimas, trumpas merginų prisistatymas. Ir štai pagaliau lemiama akimirka. Vakarinėmis suknelėmis pasipuošusios merginos įžengė į sceną. Geida žingsniavo išdidžiai iškėlusi galvą, lyg karališkosios šeimos narė. Lėja jos veide nepastebėjo nerimo ar nepasitikėjimo savimi. Atrodė visiškai tikra, kad laimės. Lėja prisispaudė rankas prie krūtinės, tarsi pasiruošusi maldai, ir sulaikė kvėpavimą, kai vienas iš komisijos narių pakilo į sceną ir atsistojo šalia merginų. Rankoje jis laikė vokus su nugalėtojų pavardėmis.
Lėja pajuto ant peties šiltą delną.
– Viskas bus gerai, nereikia taip jaudintis.
Atsisukusi ji susidūrė su pilkomis Naglio akimis ir sustingo – jose švietė susižavėjimas. Sutrikusi ji tik linktelėjo galvą ir užsimerkė, išsivaduodama iš jo žvilgsnio nelaisvės.
Pagaliau pradėjo vardyti nugalėtojas. Antrąja vicemis tapo Naglio išrinktoji Oksana Kornijenko. Salėje nugriaudėjo plojimai, tačiau mergina nė nešyptelėjo. Net per atstumą Lėja pastebėjo jos pyktį ir nepasitenkinimą komisijos sprendimu. Lėja pažvelgė į Geidą. Ši stengėsi šypsotis, tačiau dabar įtampa veide buvo aiškiai matyti. Geida žvalgėsi po salę tarsi kažko ieškodama, Lėja neiškentusi pasistiebė ir pamojavo ranka. Geidos veidas nušvito šypsena. Kai buvo karūnuota ir pirmoji vicemis, atėjo iškilmingiausia akimirka. Į sceną buvo įnešta nuostabaus grožio diadema, salė pritilo.
– Mis vilniete tapo… ketvirtas numeris… Geida Tamulionytė.
Tik kai garsiai užgrojo muzika, Lėja atgavo kvapą. Ji mėgino prasibrauti prie scenos, tačiau žmonių buvo labai daug, tad liko stovėti ir spindinčiomis akimis stebėjo, kaip diadema padabina Geidos galvą ir mažoji sesutė šluostosi skruostais riedančias laimės ašaras.
– Sveikinu, – išgirdo ji visai šalia Alberto balsą. – Ji išties verta šio titulo.
Naglis pritarė tėvui ir nuoširdžiai pasveikino Lėją su pergale.
– Mano sesutė jau užaugo, – teįstengė ištarti susijaudinusi Lėja. – Mažasis Varliukas.
Kai spūstis kiek sumažėjo, Lėja nutarė prasibrauti į užkulisius ir susirasti Geidą. Tikėjosi tai padaryti kartu su Nagliu, manė, kad jis taip pat skubės pasveikinti savo išrinktosios, tačiau apsidairiusi jo nepamatė.
Už scenos šurmulys dar nebuvo nutilęs, įsiaudrinusios konkursantės bėgiojo pirmyn ir atgal. Vienos atrodė ramios, kitos nuo blakstienų tušo pajuodusiais paakiais šniurkščiojo nosimi ir apraudojo nesėkmę.
Geidos niekur nebuvo matyti. Lėja prasibrovė į koridorių, vedantį į persirengimo kambarius, ir staiga viename iš jų išgirdo isterišką balsą.
– Nejaugi tavo tėvui buvo taip sunku užtarti už mane?! Galėjo ir kyšį duoti, tikrai nebūtų nuskurdęs!
Lėja atsargiai dirstelėjo pro praviras duris. Kambaryje stovėjo antroji vicemis ir Naglis. Susikišęs rankas į kelnių kišenes jis klausėsi nepatenkintos sužadėtinės pretenzijų.
– Oksana, jei tėvas būtų davęs kyšį, tai jau būtų ne konkursas. Kiek pamenu, tu labai norėjai savo jėgomis tapti grožio karaliene.
– Bet