Saldžios svajos. Susan Mallery

Klerės sveikatą buvo daug labiau linkusi patikti medikams negu Klerės vadybininkei Lizai.

      Klerė linktelėjo.

      – Ji nori, kad pirmojo nėštumo trimestro dvi paskutines savaites kuo mažiau važinėčiau. Antrą trimestrą gastroliuosiu daug. O trečią – visai mažai. Liza kažką minėjo apie šventinių koncertų ciklą Havajuose, bet nežinau, ar sutiksiu.

      – Kodėl ne? Turėtum pasiimti ir Eimę, – pasiūlė Nikolė siekdama avokado.

      – O, žinoma. Mes ten galėtume apsigyventi nuostabiame vasarnamyje, kita vertus, Havajai toli nuo namų, be to, tuo metu jau nelabai norėsiu keliauti, pati supranti.

      Nikolė jau žiojosi sakyti, kad ji galėtų pasiimti visą šeimą – sužadėtinį ir jo dukrą. Staiga viską suprato. Klerė nenori būti toli nuo jos. Ji nenori, kad per Kalėdas Nikolė liktų viena.

      – Dėl manęs nesirūpink, – pasakė ji greitai. – Važiuok.

      – Tu čia niekuo dėta, – pasakė Klerė, bet jos balsas skambėjo neįtikinamai. – Tiesiog nuo tada, kai buvome šešerių, tai pirma proga mums kartu praleisti šventes. Todėl aš nevažiuosiu į jokius Havajus. Nenoriu.

      – Netikiu.

      – Niekuo negaliu padėti, – atkirto Klerė.

      – Tu nerimauji dėl manęs.

      – Taip, tačiau pažadu pasitaisyti.

      Nikolė norėjo nusišypsoti, bet lūpos neklausė. Nors ir vertino žmonių dėmesį, užuojautos ji nemėgo. Gyvenime tvarkėsi kaip sugebėjo. Kiti prašė jos patarimų. Jiems nereikėjo jos užjausti.

      – Pasikalbėkime apie ką nors kita, – nerūpestingai pasiūlė Klerė. – Gal neseniai šnekėjai su Džese?

      – Juk žinai, kad ne.

      – Kada nors vis tiek turėsi.

      – Kodėl? – Jeigu nuo Nikolės priklausytų, ji daugiau niekada gyvenime nesikalbėtų su Džese. – Ji permiegojo su mano vyru, o tai blogai. Negana to, pavogė šeimos receptą ir ėmė pardavinėti internetu Keisų šokoladinį pyragą. – Vien tokia mintis varė ją iš proto. Dru – kitas reikalas, bet šitaip sujaukti verslą!.. – Tokia jau ta Džesė, – sumurmėjo ji. – Galiu lažintis, jei su ja pasikalbėčiau, ji sugalvotų kaip pasiteisinti. Džesė niekada nebūna kalta.

      – Tu išgrūdai ją iš namų, – ramiai priminė Klerė. – Juk turėjo kaip nors suktis, kad išgyventų.

      – Žinoma. Galėjo susirasti darbą. Yra daugybė visokių darbų, o ji, manai, bent pamėgino ieškoti? Ne. Pavogė. Pirmiausia Dru, paskui pyrago receptą. – Nikolei pradėjo skaudėti skrandį. – Nenoriu apie tai daugiau kalbėti.

      – Nenusiraminsi, kol su ja nesusitaikysi.

      – Gal aš nenoriu su ja turėti jokių reikalų. – Nikolė užgniaužė pyktį ir nuoskaudą. – Praėjusią savaitę vienas vaikinas kepykloje bandė pavogti spurgų. Aš jį sugavau, jis iš karto prisipažino blogai pasielgęs. Jautėsi kaltas, suprato, kad vogti negerai. Paskui atidirbo už spurgas, kurias norėjo pavogti. Ir taip gerai dirbo, kad mes jį net nusisamdėme. Kodėl Džesė negalėtų panašiai pasielgti? Kodėl negalėtų prisiimti atsakomybės už tai, ką padarė?

      – Suprantu, ji tave įskaudino.

      – Daugiau nei įskaudino, – sumurmėjo Nikolė. – Daug daugiau.

      – Abi turite kaip nors užsigydyti žaizdas.

      – Suprantu, – burbtelėjo Nikolė. – Kada nors taip ir padarysiu. Bet vos tik pradedu apie tai galvoti, suima pyktis, nenoriu jos nė akyse regėti, juo labiau kalbėti.

      – Man labai gaila, kad tu neištiesi jai rankos, – liūdnai pasakė Klerė. – Juk esate seserys.

      – Tokios sesers man nereikia.

      – Aš tavimi netikiu. – Klerė įdėmiai pažvelgė į Nikolę. – Turi teisę pykti ir jaustis įskaudinta, bet, man regis, pats laikas paklausti savęs, ar taip elgiesi norėdama pamokyti seserį, ar jai atkeršyti?

      3

      Nieko keista, kad Nikolė jautėsi kvailai, kai pasiramsčiuodama lazdele šlubavo į futbolo stadioną. Ji buvo per sena penktadienio vakarą kiurksoti stadione ir stebėti rungtynes… O gal per jauna? Nėra nei moksleivė, nei motina, turinti vaikų, kurie mokytųsi vidurinėje mokykloje. Tai ką, po perkūnais, ji čia veikia?

      – Štai kuo viskas baigiasi, kai sumanai pasikalbėti su kepyklos darbuotoju, – sumurmėjo po nosimi. Reikėjo numoti ranka ir praeiti pro šalį. Bet ne. Ji sustojo pašnekinti Raulį, kuris jau visą savaitę dirbo kepykloje. Buvo tikra kvaiša, pasiteiravo, kaip jam sekasi. O kai Raulis užsiminė, kad šįvakar jam futbolo rungtynės, ji apsimetė susidomėjusi.

      Aišku, galėjo neiti. Raulis ją pakvietė, bet tereikėjo pasakyti, jog yra labai užsiėmusi. Tačiau užsiėmusi ji nebuvo, o meluoti nemėgo ir nemokėjo. Moraline prasme tai tikriausiai labai geras bruožas, bet pagalvojus, kaip dabar jai teks praleisti vakarą, – tikras šlamštas.