Tik visa tai išklojusi Nikolė susigriebė – aišku, per vėlai, kad jis gali būti treneriu visą gyvenimą ir kad Raulis lyg ir minėjo Hoką buvus profesionalų amerikietiškojo futbolo žaidėją. O tai turbūt reiškia, kad šis vyras turtingas.
– Manote, esu bukas? – paklausė jis linksmu balsu, kuriame nuskambėjo pasipiktinimo gaidelė. – Ar dėl to, kad esu raumeningas, ar kad žaidžiu futbolą? Argi būtų ne tas pats, jei aš pareikščiau, kad jūs kvaiša, nes esate natūrali blondinė?
Galbūt. Tikrai. Nikolė jo klausimą praleido pro ausis.
– Iš kur žinote, kad aš natūrali blondinė?
– Esu itin pastabus.
– O aš vadovauju verslui, kuris sėkmingai klesti. Esu daugiau nei gabi, – pabrėžtinai oficialiai atkirto ji.
Hokui patiko suirzusios Nikolės kandumas. Patiko ir tai, kad kaskart, kai jis truputį priartėdavo, ji sutrikdavo ir nežinodavo, kur akis dėti. Jeigu jis nedomintų jos, jau seniai būtų išgrūdusi pro duris, bet ji nepasakė nė žodžio. Jam ir tai patiko.
– Tai akivaizdu, – paerzino Hokas žengtelėjęs dar arčiau.
– Jūs visai negerbiate kito žmogaus asmeninės erdvės, tiesa?
– Taip. – Pakėlusi galvą ji dėbtelėjo į jį, bet nespėjo praverti burnos, nes Hokas tarė: – Jūsų nuostabios akys.
Nikolė išsižiojo, paskui užsičiaupė.
– Kaip jums atrodo, ką dabar čia darote?
– Flirtuoju.
– Kodėl?
– Todėl, kad tai smagu.
– Man ne.
– Visiems patinka, kai kas nors rodo dėmesį.
– Kalbėkite apie save, ne apie kitus.
– Nemanote, kad jūsų akys iš tikrųjų gražios?
– Taip, jos geros. Veikia pagal paskirtį. O jų spalva man nerūpi.
– Netikiu. Turite žinoti, kad jos gražios. Jūs esate graži.
Nikolė išraudo.
Hokas ne iškart tai pastebėjo. Ji nusisuko tyliai kažką murmėdama. Iš viso to, ką ji pasakė, Hokas nugirdo tik „neįtikėtinai arogantiškas“ ir „egoistas“. Tačiau nekreipė dėmesio, kol pastebėjo, kad Nikolė susiėmė delnais skruostus, lyg stengdamasi juos atvėsinti.
Kodėl moteris turėtų raudonuoti, kai jis atkreipia dėmesį į jos grožį? Nebent iki šiol niekas nepasivargino jai to pasakyti. Hokui toptelėjo, kad Nikolė iš tų moterų, kurios atbaido vyrus, o paskui stebisi, kodėl yra vienišos.
Jis galėjo ištaisyti padėtį.
– Jums patinka, kai aš su jumis flirtuoju, – tarė jis. – Juk tai pats smagiausias įvykis per visą dieną.
– Jūs mane stebinate.
– Žinau.
– Nieko gero nenorėjau pasakyti. Esate apsėstas didybės manijos. O su smagiausiais mano dienos įvykiais jūs nė kiek nesusijęs.
– Melagė.
Jai iš krūtinės išsiveržė nusivylimo atodūsį, kuris skambėjo kaip urzgimas. Hokas iškart pagalvojo: kažin kokius garsus ji leidžia lovoje, kai nebepajėgia tvardytis. Jam atrodė, kad turėtų šaukti.
– Pataupykite savo meilikavimą toms, kurioms tai rūpi, – suburbėjo Nikolė ir taip suspaudė lazdelės rankeną, kad net krumpliai pabalo.
– Jums rūpi.
Ji papurtė galvą.
– Ar šiandien neturite kuo užsiimti?
– Turiu, bet man su jumis smagiau.
– O man ne.
Hokas ją veikė. Skruostai dar labiau įraudo, bet pati nesuprato, ko nori labiau – pulti jam į glėbį ar trenkti antausį. Apėmė nusivylimas. Suvokė, kad joje grumiasi susidomėjimas ir pyktis.
– Turėtume kur nors nueiti, – tarė Hokas žinodamas, jog kvietimas dar labiau išmuš ją iš vėžių.
– Ką? Ne.
– Pavyzdžiui, pavakarieniauti.
– Nesiruošiu vakarieniauti su jumis.
– O kodėl?
– Todėl, kad tai prastas sumanymas.
Pirmą raundą laimėjo jis. Jeigu Nikolė tikrai to nenorėtų, išdrožtų tiesiai šviesiai.
– Aišku, kad geras, – paprieštaravo jis priėjęs taip arti, kad norėdama pažiūrėti jam į akis Nikolė turėjo atlošti galvą.
– Aš neisiu.
– Eisite.
– Neisiu ir jūs manęs nepriversite.
Jis nužingsniavo prie kepyklos durų ir stabtelėjo.
– Kertame lažybų? – paklausė, tada apsisuko ir išėjo.
Kol nuėjo iki automobilio, girdėjo, kaip Nikolė kažką bamba. Geras ženklas. Žaidimas dar tik prasidėjo, o jis jau įsiveržė į priešininko teritoriją ir gali tikėtis taško.
– Eimė iš tiesų sparčiai taisosi, – tarė Klerė, kai supjausčiusi dar šiek tiek grybų subėrė į dubenį. – Ji jauna, o tai gerai. Jaunoms smegenims lengviau prisitaikyti prie pokyčių. Nors kai kurioms iš mūsų tai labai sunku.
Nikolė į kitą dubenį smulkino salotų lapus.
– Neturiu supratimo, kas dedasi mano smegenyse, kai turiu prisitaikyti.
Eimė buvo Vajato duktė, būsimoji Klerės įdukra. Mergaitė gimė kurčia ir neseniai jai buvo įsodintas ausies implantas, turintis atverti kelią į girdinčiųjų pasaulį. Chirurgai atliko savo darbą, aprūpino aparatu, dabar reikėjo specialios terapijos, kuri padėtų mergaitei neįprastu būdu atskirti garsus ir juos atkartoti.
– Eimė taip džiaugiasi dėl implanto, – pasakė Klerė. – Kiekvieną vakarą prašo manęs paskambinti pianinu.
– O tau tai vienas malonumas.
– Taip. Ji dabar didžiausia mano talento gerbėja.
Klerė buvo pasaulinio masto pianistė, gavusi „Grammy“ apdovanojimą, o jos koncertų poreikis – toks didelis, kad jį patenkinti prireiktų dviejų gyvenimų.
– Maniau, didžiausias tavo gerbėjas – Vajatas, – paerzino Nikolė
– Jis taip pat. Tik dėl kitų priežasčių, – juokdamasi prisipažino Klerė.
Nikolė nusišypsojo. Buvo smagu matyti seserį laimingą. Tikrai. Jai pačiai Vajato nereikėjo. Stengėsi įtikinti save, kad jai nereikia jokio vyro, bet jautė, jog tai netiesa. Norėjo ypatingo žmogaus. Tokio, kuris visada būtų šalia ir ją mylėtų. Deja, buvo išsirinkusi Dru.
Nejučia Nikolė vėl grįžo mintimis į tą vakarą, kai aptiko Dru su Džese lovoje. Jie bučiavosi – bent jau taip atrodė. Džesė buvo iki pusės nuoga. Nikolė…
Ji priminė sau pažadą – nebegrįžti prie to. Vieną kartą reikia atsikratyti kankinančių prisiminimų. Pamiršti Dru ir gyventi toliau. Galvoti apie malonesnius dalykus.
Staiga mintyse iškilo Hoko vaizdas. Tas vyras varė ją iš proto, bet dėl jo kūno buvo verta numirti. Ji niekada per daug nekreipė dėmesio į išvaizdą,