Aistringa šėlionė. Candace Havens

turtas tapo jai pagalve, ant kurios ji atsigulė ir atsiduso, lyg ką tik būtų baigusi ilgą kelionę.

      – Vargšelė, – sušnabždėjo Bleikas. Bežiūrint, kaip ji ilsisi, suspaudė širdį.

      – Pirmą kartą matau ją miegančią po jo mirties, – pasigirdo tylus moters balsas.

      Pasukęs galvą pamatė Meisę Reinolds, prigludusiais džinsais, rausvu sportiniu nertiniu su kapišonu ir kailiniais aulinukais, kuriuos moterys dėvi, kai termometro stulpelis nukrenta iki septyniasdešimties laipsnių. Spalio mėnesį miestelyje buvo neįprastai vėsu, temperatūra laikėsi ties penkiasdešimties laipsnių riba. Tikras užsimiegojęs angelas, be makiažo, dar gražesnė nei užvakar.

      – Išvykęs šį rytą pamačiau ją bėgančią pro mamos namus ir nutariau pasekti, – jis pakėlė ranką. – Prisiekiu, čia ji privertė mane atrakinti duris. Ji parodė man, kur padėtas durų raktas.

      – Tikiu. Matyt, visa nelaimė ta, kad pasigedo žaislų. Nekaltinu jos, – Meisė tebekalbėjo tyliu balsu.

      – Ir aš turiu mėgstamų daiktų. Ne tiek jau daug, bet branginu juos.

      Keista, nes jis žinojo, jog ji paveldėjo dėdės namą. Manė, kad ji turi jų begalę.

      – Ką? – ji pažvelgė į savo drabužius, lyg jai būtų ištrūkusi saga.

      – Nieko. Praeitą vakarą… sužinojau, kad paveldėjai dėdės rūmus.

      Ji susiraukė.

      – Taip, jis… Taip.

      – Kad tarp mūsų nekiltų neaiškumų, apie tave neklausinėjau. Kelios liežuvautojos tauškė per pobūvį.

      Ji šyptelėjo, nuėjo prie sofos ir atsisėdo šalia Harlės.

      – Ar yra nustatyta, kada miestelio paskaloms baigiasi galiojimo laikas? Dar neteko gyventi, kur žmonėms taip rūpėtų kitų reikalai. Būdama reportere paprastai smalsi būnu aš. Esu sutrikusi. Be to, nemanau, kad jiems labai patikčiau, nors labai stengiuosi, kad jų vietinis laikraštis nesusidėtų vien iš skelbimų apie parduodamus traktorius.

      Bleikas nusijuokė, o šuo pramerkė vieną akį ir pasižiūrėjo į jį.

      – Deja, kol kitas įdomus žmogus čia neįsikurs, liežuvaujama bus tik apie tave.

      – Taip, bet sugrįžo didvyris, – ji linktelėjo į jo pusę. – Ar negalėtų kurį laiką pokalbiai suktis apie tave?

      – Ne. Nesu toks įdomus kaip jankė, vilkinti pieštuko formos sijonus ir avinti įspūdingus aukštakulnius. Be to, žilstelėjusių damų nuomone, turi skandalingą praeitį, nes išmaišei pasaulį rengdama reportažus apie viską, nuo įžymybių iki karų. Kažkoks vyriškis sudaužė tau širdį ir tu čia slapstaisi.

      Ji išplėtė akis.

      – Oho. Mat kokios jos. Kad būtų tokios šnekios, kai kalbasi su manimi. Pažįstu valstybių vadovų, kurie per interviu pasako daugiau nei šio miestelio žmonės.

      Ji nerado reikalo paneigti to, ką jis sakė, turbūt bus tiesa, kad ji išmaišė visą pasaulį ir kad jos gyvenime buvo vyriškis. Jam tapo įdomu, ar tie santykiai visai nutrūko. Jis gūžtelėjo pečiais.

      – Palauk mažumėlę ir jos pakeis savo požiūrį.

      – Ar pasišnekėsi su manimi?

      Jis suraukė antakius.

      – Kad mes būtent tai ir darome.

      – Ne… kitaip tariant, taip, – ji mostelėjo ranka. – Turiu galvoje interviu. „Ežero Idilės naujienose“ turėtų pasirodyti apybraiža apie miestelio didvyrį.

      To jis norėjo mažiausiai.

      – Nedaug liko, ko šie žmonės dar nežino. Manęs čia nebuvo apie septynerius metus. Grįžau šiek tiek nustekentas, bet gyvas. Ką čia pridursi. Dirbau, bet nesėkmingai atsidūriau ten, kur nereikėjo.

      Ji atsiduso, bet ne taip skausmingai kaip šuo.

      – Taip ir maniau. Esi toks pat kaip kiti.

      Išgirdęs jos balse nusivylimą buvo priverstas pasielgti priešingai, nei buvo žadėjęs.

      – Jei nori pasikalbėti, prašom, bet ne dabar. Man reikia į pašarų krautuvę padėti mamai, – baltas melas, bet turėjo uždelsti, kad susikauptų. – Buvau pakeliui, kai pamačiau Harlę. – Bent jau tai buvo tiesa.

      Meisė pasižiūrėjo į jį, paskui į šunį, lyg trokšdama įžvelgti tiesą.

      – Pasišnekėkime ne taip oficialiai, jei taip tau patogiau. Ar tinka šį vakarą? Savo namuose paruoščiau tau vakarienę.

      Jis vos nesusijuokė pamatęs jos akis, atrodė, pačiai sunku patikėti, kad pakvietė jį vakarienės.

      – Kur tiekiamas valgis, ten ir aš. Ar tikrai?

      Ji linktelėjo.

      – Ar tinka pusę aštuonių?

      – Iki vakaro, – jis pakilo.

      – Ar nereikia adreso?

      Jis susijuokė.

      – Tai tas namas, kuris stovi senojo Gladstono ūkio vietoje, tiesa?

      – Taip. Kur vaizdas į ežerą.

      – Patikėk. Puikiai pažįstu šias apylinkes, – keletą kartų jis su draugais ruošė vakarėlius senoje daržinėje, kurią prieš kelerius metus nugriovė. – Gal reikia kokios pagalbos dėl šuns?

      – Ne, ketinu atsinešti nešiojamąjį kompiuterį ir čia padirbėti, kol ji miega. Nujaučiu, kad seks paskui, kad ir kur neščiau jos žaislus.

      – Gerai, iki, – jis patapšnojo šunį ir išėjo pro priekines duris.