Pirmas skyrius
Po devynių mėnesių pragaro Artimuosiuose Rytuose – tamsiame urve kentė karštį – Bleikui Maiklsui buvo miela klausytis lietaus barbenimo į automobilio lango stiklą. Gal dėl kilusios liūties į „Liūto“ klubą nesuplūs smalsūs miestelėnai. Sužinojusi, kad daug Ežero Idilės miestelio gyventojų nori pasveikinti sugrįžusį iš karo didvyrį, jo mama pakeitė sutiktuvių vietą.
Joks jis didvyris.
Tik vyras, tarnavęs savo šaliai ir nesėkmingai pakliuvęs ten, kur nereikėjo.
Pilkuma ir drėgnas oras atspindėjo Bleiko nuotaiką. Vos grįžus į Valstijas, pradėjo nepatikti gausi draugija. Tik dabar ėmė aiškėti, kaip gyvendamas svetur pasikeitė pats.
Buvo dėkingas už sumanymą jo garbei surengti sutiktuves, bet kad teks atsidurti tarp tokios gausybės žmonių – vien nuo šios minties mušė šaltas prakaitas. Gydytojai teikė vilčių, kad nerimas pamažu praeis. Beveik metai atskirties tik su itin bendrauti nelinkusiu apsaugininku neapsiėjo be pasekmių.
Vėliau kartą slaugytojos rado jį ligoninės palatos kampe susirietusį į kamuolį. Daugiau nebenorėtų tokios nakties patirti.
Sąmonė buvo visiškai aptemusi, gydytojai šią būseną pavadino „epizodu“ ir tas jį mirtinai išgąsdino. Tada ėmė rimčiau žiūrėti į gydytojų specialistų darbą.
Belekiant greitkelio linkiu, priešakyje blykstelėjo ryškios šviesos. Sucypė stabdžiai ir jo fordas slystelėjęs sustojo. Net šnopavo stengdamasis išvengti susidūrimo su moterimi, besigalinėjančia su didžiuliu gyvūnu. Laikė jį abiem rankomis ir tuo pat metu, įrėmusi jam į pasturgalį koją, apautą raudonu blizgančiu aukštakulniu, stūmė ant užpakalinės automobilio sėdynės. Buvo nelengva, nes siauras tiesaus kirpimo sijonas neleido jai aukštai iškelti kojos.
Kvaila moteriškė.
Šuo buvo už ją sunkesnis bene penkiasdešimčia svarų. Geriau jau būtų pasibalnojusi tą juodai baltą padarą ir jojusi sau kur reikia.
Jei kuo skubiau nepasitrauks nuo šio dviejų juostų kelio, kas nors į juos įsirėš. Bleikas nieku gyvu neleis, kad taip nutiktų.
Dėl šuns jai neverta prarasti gyvybės.
Akimirką jis stabtelėjo.
Po paraliais, argi ne taip pats būtų pasielgęs. Juk myli gyvūnus. Skotis, ligoninės terapinis šuo, valandų valandas palaikė jam draugiją, kol jis kentė, pasak gydytojų, fizinę ir protinę terapiją.
Pastatęs pikapą kelkraštyje, Bleikas iššoko laukan.
– Štai, – Bleikas įbruko žvėrį ant užpakalinės „Ford SUV“ sėdynės.
Moteris susverdėjo ant aukštakulnių ir loštelėjo atgal. Pagavo ją viena ranka ir patraukė nuo kelio. Užtrenkęs dureles koja, kad šuo neišsiropštų lauk, parėmė ją šlaunimi. Koją persmelkė skausmas ir jis aiktelėjo.
– Kaip jaučiatės? – prilaikė ją apkabinęs per liauną liemenį. Patraukli pilkosios pelytės išvaizda, veidą slepiančios garbanos, beveik permatoma lietaus permerkta palaidinė ir siauras sijonas, išryškinantis viliojančius kūno linkius, kėlė pavojų, kad prasiverš jo instinktai.
Ramiau, vyruti. Ramiau.
– Ačiū, – padėkojo ir atsigręžusi pasižiūrėjo į šunį. – Man viskas gerai. Verčiau grąžinsiu Harlę į šunų prieglaudą. Šią savaitę jau antrą kartą pabėga. Jos šeimininkas pasimirė, o ji vis bando grįžti namo. Žinote, labai skaudu matyti kenčiantį gyvūną. – Ji mostelėjo ranka. – Pasaulyje būna ir blogiau, tačiau liūdna, kad ji nesupranta, jog jo jau nebėra.
– Jūs galėjote žūti, – tarė jis pro sukąstus dantis, daugiau dėl kojos skausmo, o ne dėl susirūpinimo.
Atsitiesusi ji lėtai atsisuko. Kai jų žvilgsniai susitiko, sudundėjo griaustinis. Ji pašoko ir kluptelėjo. Bleikas ją sulaikė, kad nepargriūtų.
Išsilaisvinusi iš jo rankų truktelėjo antakį.
– Taip, suprantu, kad pavojinga, – ji šiek tiek kilstelėjo smakrą. – Dėl to ir sustojau parsivežti šuns. Ji kėlė pavojų visiems, kas pasitaikė jos kelyje. Ačiū už pagalbą.
Įžeidė ją pats to nenorėdamas. Slaugytojos buvo teisios – tapo šiurkštus.
– Aš… hm… – dvejojo, gal derėtų atsiprašyti. Kai jau jam taip sekasi, tik viską dar labiau sugadins.
– Pono Klūnio gaidys Pitas pranašauja, kad ateinančias porą dienų bus smarkios audros su perkūnija, – išrėžė lipdama į automobilį. – Tas nelemtas gaidys niekada neklysta. Gal verčiau jums pasilikti namie, kad nekiltų pagunda gelbėti vargšų negalinčių apsisaugoti gyvūnų.
Tai pasakiusi trinktelėdama uždarė dureles.
Ar jis ką tik buvo pavarytas šalin?
Pono Klūnio gaidys? Palaukite, tas įkyrus padaras tebėra gyvas?
Prisiminė, kaip jo brolis į gaidžio pašarą supylė pusę buteliuko vaistų nuo peršalimo, kad vieną vasaros rytą jiedu ramiai pamiegotų. Ir ką gi, kitą rytą apdujęs gaidys giedojo dar garsiau. „Ford SUV“ nurūko miestelio link.
Taip, be abejo, jį pavarė.
Jau kuris laikas nebendravo su moterimi. Be ligoninės gydytojų ir slaugytojų. Ten buvo nuvykęs keturis kartus iš eilės vis įterpdamas kelių mėnesių pertrauką, kad aplankytų mamą ir pasistengtų pamiršti, ką teko ištverti per pastaruosius dvejus metus.
Per paskutinį apsilankymą jis nieko nebegalėjo „padėti ant lentynos“. Taip jo gydytoja, ypač sumani ir neleidžianti išsisukinėti, pavadino jo gebėjimą nubrukti kankinančias mintis į tolimiausią smegenų užkaborį. Kaskart jam pamėginus nukreipti pokalbį apie netolimą praeitį kita linkme, ji paprašydavo grįžti prie temos.
Bleikas perbraukė ranka per neseniai pakirptus plaukus. Ligoninėje buvo užsiauginęs ilgesnius, bet jie nepatiko mamai.
Po paraliais, ar jis ne didysis mamos sūnelis. Bleikas ir brolis Džeitijus viską dėl jos paaukotų. Tėčiui mirus, kai jiedu su Džeitijumi dar buvo paaugliai, mama palaikė šeimos vienybę.
Gal jam ir nepatiko sumanymas suruošti sutiktuves, bet mamos paruošti naminiai valgiai buvo vienas didžiausių malonumų. Dėl to buvo pasiryžęs iškęsti visokius nepatogumus.
Vėl trenkė perkūnija ir jis mintyse išvydo juodaplaukės moters širdelės formos veidą, vaiskiai žalias akis, kurios daug ko gyvenime buvo regėjusios. Jam atėjo į galvą, kad gal perkūnija yra nelaimę lemiantis ženklas ir geriau prie tos moters nė nesiartinti.
Jis šyptelėjo.
Ne, taip nenutiks. Tik to ir trūko, kad ims lakstyti paskui sijoną, tačiau ji buvo kažkuo ypatinga. Vilkėjo gundančius drabužius, bet kvailysčių nepakentė.
Tas jį žavėjo.
Jam patiko mesti iššūkį. Šiame miestelyje jam ruošiamose sutiktuvėse bus kelios garsiausios Teksase liežuvautojos – o tai šioje valstijoje šį tą reiškia. Tokia patraukli moteris pilkosios pelytės drabužiais, žinoma, bus viena iš jų pokalbių temų. Mama neminėjo, kad kas nors būtų atsikraustęs į jų miestelį, taigi moteris bus naujai įsikūrusi Ežero Idilėje.
Pastatęs pikapą priešais „Liūto“ klubą nusiplėšė šlapius marškinius. Kabinoje turėjo drabužių pamainą. Persirengęs paradine uniforma pasiruošė atremti nuoširdžiausių linkėjimų laviną.
– Nes yra šaunus vaikinas, – suskambo balsai, kai jis plačiai atvėręs duris žengė į vidų. Kitomis aplinkybėmis būtų sprukęs atgal į pikapą. Tačiau dabar šypsojosi, spaudė rankas ir nepaliovė galvoti apie moterį juodais it varnas plaukais ir įspūdingais raudonais aukštakulniais.
Gal visai neblogai, kad jo sutikti sugužėjo bene pusė miestelėnų.
Priėjęs prie liežuvautojų žilstelėjusiais plaukais būrelio jis kuo žaviausiai nusišypsojo.
– Ponios, jūs visiškai nepasikeitusios, – tarė. – Jei jūsų nepažinočiau, sakyčiau, kad pardavėte sielas, kad tik atrodytumėte lyg iš pieno plaukusios.
Jo mama pakėlė į viršų akis, bet pasistiebusi jį