Bet jau buvo per vėlu.
– Mūsų santykiai pasikeitė tada, kai ėmei susitikinėti su Evanu.
Džeisono ta žinia nenudžiugino. Tiesą sakant, ji net papiktino jį, nors jis neturėjo teisės taip jaustis. Jeigu Ming tebuvo jam draugė, jis turėjo džiaugtis, kad jie su Evanu atrado vienas kitą.
– Žinau. Man pačiai pradžioje buvo keista, bet niekada nebūčiau su juo susitikinėjusi, jei nebūčiau gavusi tavo palaiminimo.
O ar jis turėjo kitą pasirinkimą? Juk neketino pareikšti, kad jaučia jai ką nors daugiau nei draugiškumą. Bet toks racionalus mąstymas nepagelbėjo, kai Džeisonas pirmą kartą pamatė brolį bučiuojantį Ming.
– Tau nereikėjo mano palaiminimo. Jei norėjai susitikinėti su Evanu, tai buvo tavo reikalas. – Ir jis atsitraukė. Deja, atstumas privertė į viską pažvelgti kitaip. Jis ėmė matyti Ming ne tik kaip seną draugę, bet ir kaip geidžiamą moterį. – Grįžkime prie to, kodėl apsigalvojai ir nebenori manęs.
– Aš ir nenorėjau tavęs, – pataisė ji, o lūpų kamputis sutrūkčiojo. – Tik kelių stipriausių tavo plaukikų. – Ming norėjo atrodyti lengvabūdiška, bet Džeisonas tokios nuotaikos nepalaikė.
– Gerai, tuomet kodėl persigalvojai dėl mano plaukikų?
Ming žiūrėjo į tolį ir žaidė su šuns ausimis.
– Nes turėtume laikyti tai paslaptyje. Jei kas nors sužinotų, ką padarėme, tai sukeltų daug neigiamų jausmų.
Ji turėjo omenyje ne ką kitą, o Evaną. Praeityje jis ją įskaudino, tačiau priimdama šį svarbų sprendimą ji pagalvojo ir apie jo jausmus. Nors tikrai buvo verta geresnio vyro nei Evanas.
– O ką, jei nelaikytume to paslaptyje? Mano tėvas labai apsidžiaugtų, jei vienas iš jo sūnų galiausiai padarytų jį seneliu, – sumurmėjo Džeisonas.
– Bet jis tikėtųsi, kad atliksi tėvo pareigas, – supratingai tarė Ming. – Negalėčiau tavęs to prašyti.
Jį įskaudino jos prielaida, kad jis nenorės prisidėti prie vaiko auginimo. Tiesa, iki šios dienos Džeisonas net negalvojo turėti vaikų, bet staiga jį ėmė erzinti mintis, kad jo vaikas niekada nesužinos, jog jis yra jo tėvas.
– Manau, kad man nepavyks tavęs nuo to atkalbėti.
– Aš apsisprendžiau. Noriu turėti vaikų.
– Vaikų? – jis išspjovė tą žodį ir paskui murmėdamas nusikeikė. – Maniau, kalbi apie vieną vaiką. Pasirodo, ketini sukurti krepšinio komandą?
Ming nesusilaikė ir kvailai prunkštelėjo. Šis garsas, skambantis labai nepatraukliai devyniasdešimt devyniems procentams moterų, išsiveržęs iš jos ilgos ir plonos nosies nuskambėjo tiesiog žavingai. Tikriausiai prisidėjo ir tai, kad jos blizgančios juodos akys šelmiškai sutvisko, kviesdamos ir Džeisoną pralinksmėti.
– Kas čia juokingo? – sutrikęs paklausė jis.
Ming papurtė galvą ir nuo to judesio juodmedžio spalvos plaukai, įrėminantys egzotišką azijietiškų bruožų veidą, sulingavo tarsi rumbą šokantys šokėjai.
– Turėtum pamatyti savo veido išraišką.
Jis vos užgniaužė urzgimą, nes tai jam visiškai neatrodė juokinga.
– Maniau, kad tai vienkartinis susitarimas.
– Taip ir yra. Bet darant dirbtinį apvaisinimą niekada negali žinoti, ko tikėtis. Galiu susilaukti net ir trynukų.
Džeisonui apsisuko galva.
– Trynukų? – Velnias. Jis dar neapsiprato su mintimi apie vieną vaiką, o staiga kalba pakrypo apie tris.
– Tai įmanoma. – Ming žvilgsnis nuslydo į tolį, veide pasirodė rami šypsena.
Auginti trynukus sunku net poroms. Tad kaip ji ruošiasi susitvarkyti su tuo viena?
Džeisono galvoje ėmė kilti įvairūs vaizdiniai. Paslaptinga Ming šypsena jam uždėjus ranką ant didelio jos pilvo. Jos tviskančios akys, kai ji pirmą kartą duos jam palaikyti kūdikį. Šie vaizdai įjungė apsaugos sireną jo galvoje. Po to, kai Džeisono tėvas mėgino nusižudyti, jis nusprendė niekada netapti kieno nors vyru ir tėvu. Ir iki šios dienos jis nejuto nė menkiausio poreikio pakeisti šį sprendimą.
Ming pažvelgė į sidabrinį laikrodį ant savo dailaus riešo.
– Man liko septynios minutės, arba pavėluosiu į susitikimą.
– Turime apie tai pasikalbėti smulkiau.
– Teks tai padaryti vėliau. – Ji paėmė Keksiukę ir išlipo iš automobilio.
– Kada vėliau?
Bet ji jau buvo uždariusi dureles ir beeinanti tolyn, elegantiška ir seksuali, su figūrą išryškinančiomis juodomis kelnėmis ir berankove megzta palaidine, atidengiančia įdegusias rankas.
Staiga Džeisoną užliejo netikėtas ir gąsdinantis susižavėjimas.
Tylomis nusikeikęs jis išjungė variklį, išlipo iš automobilio ir nuėjo prie pagrindinių klinikos durų, bet nespėjo sugauti Ming prieš jai įeinant į pastatą.
Dešimties centimetrų kulniukais kaukšėdama į plytelėmis išklotas vestibiulio grindis ji skubėjo link lifto. Bet savo ilgomis kojomis Džeisonas nesunkiai ją pasivijo ir, pirmas priėjęs prie lifto, ranka uždengė iškvietimo mygtuką.
– Jei paliksi automobilį prie įėjimo, jį nuvilks.
Bet Džeisonas nesureagavo.
– Pavakarieniaukime kartu.
Pasigirdo skambutis, ir priešais juos atsidarė liftas. Nesulaukusi, kol visi žmonės išlips, Ming įėjo į vidų.
– Esu jau suplanavusi šį vakarą.
– Su kuo?
Ji papurtė galvą.
– Nuo kada tau taip parūpo mano socialinis gyvenimas?
Nuo tada, kai jos sužadėtuvės nutrūko.
Išlipę trečiame aukšte jie praėjo duris su užrašu Dr. Terensas Kinkeidas ir Dr. Ming Kembel. Dar už kelių metrų jie pasiekė duris be jokio užrašo, kurias Ming greitai atrakino ir įėjo į vidų. Viena iš asistenčių laukė prie Ming kabineto durų.
– Puiku, tu grįžai. Atvesiu pacientą.
Ming padėjo Keksiukę ant žemės ir ši koridoriumi nušuoliavo į laukiamąjį. Moteris nuėjo į savo kabinetą ir grįžo vilkėdama baltu chalatu. Kai ji ėjo pro Džeisoną, jis sugavo ją už rankos.
– Negali daryti to viena. – Jis pats nežinojo, ar kalbėjo apie pastojimą, ar apie vaiko auginimą.
Švelni draugės šypsena buvo tarsi atleidimas nuo visų įsipareigojimų.
– Aš susitvarkysiu.
– Net neabejoju. – Bet jis negalėjo atsikratyti jausmo, kad buvo jai reikalingas.
Koridoriuje pasirodė trylikametis berniukas, kuris pamojo Ming.
– Sveikas, Bili, – pasakė ji. – Kaip sekėsi praėjusio mėnesio krepšinio varžybos?
– Puikiai. Mūsų komanda laimėjo visas rungtynes.
– Nieko kito ir negalima buvo tikėtis, kai komandoje yra toks puikus žaidėjas kaip tu. Ateisiu po poros minučių.
Kad ir kaip dažnai Džeisonas matė ją darbe, niekada nesiliovė stebėjęsis, kaip ji sugebėjo