Pamačiusi tokį jo veidą, ji sumišo.
– Ponas Navaras nemėgsta šokolado?
– Ponas Navaras nevalgo deserto.
Ji išpūtė akis.
– Kaip? Jokio deserto?
– Jokio.
– Bet specialiai mokiausi konditerijos!
– Žinau, – Kevinas gūžtelėjo, – bet prieš tai baigėte aukščiausios klasės kulinarijos kursus Paryžiuje.
– Tai nereiškia, kad… – supratusi, kad protestuoti neverta, Greisė nutilo, jai reikėjo šio darbo ir jeigu Cezaris Navaras nevalgo deserto, vadinasi, jis jo nevalgo. – Ar yra dar patiekalų, kurių ponas Navaras nemėgsta? – ji paėmė stiklinį dubenį su šokoladiniais putėsiais ir įdėjo į šaldytuvą.
– Nesakiau, kad jis nemėgsta deserto, jis jo tiesiog nevalgo, – liūdnai tarė Kevinas, tęsdamas žodžius.
– Matyt, bijo sustorėti kaip visi pusamžiai vyrai… Atleiskite, man nereikėjo šito sakyti, – atsiduso Greisė.
– Taip, nereikėjo, – pritarė Kevinas. – Bet jeigu apie tai prakalbome, jam nepatiko, kai koridoriuje prie durų pamatė gėles. Bet čia dar viena mano klaida. – Jis vyptelėjo. – Kai atėjau dirbti ponui Navarui, jau radau ponią Deivis, kuri žinojo jo keist… jo pomėgius. Apie juos turėjau jums papasakoti per mūsų antrąjį pokalbį, – jis greitai ištaisė savo klaidą.
Greisė suraukė kaktą ir pasižiūrėjo į Keviną.
– Jam nepatinka lelijos?
– Ne.
– O kokios gėlės jam patinka?
– Jokios.
Ji sumirksėjo.
– Ar jis joms alergiškas? Gal serga šienlige? – ji žinojo, kad liga baisi… jautri žiedadulkėms jos sesuo Betė siaubingai kentėdavo nuo šienligės kiekvieną pavasarį prieš prasidedant vasarai ir dar kartą rudenį, augalams nužydėjus.
– Kiek žinau, ne.
Greisė sutrikusi palingavo galva.
– Tuomet kodėl jis nenori, kad namuose būtų gėlių? – Rausvos lelijos, kai šiandien iš ryto merkė jas, tokias gražias, ilgais kotais, į vazą, skleidė dievišką kvapą.
Kevinas trūktelėjo pečiais.
– Iš patirties žinau, kad pono Navaro įsakymus reikia vykdyti.
– Jei jis liepia šokti, jums rūpi tik viena: ar aukštai, tiesa? – pamėgino atspėti Greisė.
Kevinas kreivai šyptelėjo ir sukikeno.
– Taip, tiesa ir viskas tuo pasakyta.
– Vadinasi, jis norėtų, kad išneščiau gėles iš koridoriaus?
– Taip.
– Gerai, išnešiu, – gūžtelėjo ji.
Kevinas su palengvėjimu atsiduso.
– Nepaisant šių kelių nesusipratimų, ar jau apsipratote?
Vis dėlto jai čia nepatiko. O dabar, kai grįžus Cezariui Navarui paaiškėjo, kad bus dar daugiau apribojimų, pradėjo abejoti, ar apskritai galės šiuose namuose gyventi.
Greisė taip ir nesuprato, kam reikia tokių keistų taisyklių, su kuriomis buvo supažindinta dar iki atvykimo, ir tokios stiprios apsaugos, su kuria susidūrė jau atvykusi, o dabar trikdė dar ir tai, kad visur buvo justi grįžusio Cezario Navaro dvasia. Niūri ir slogi nuotaika apėmė visus namus. Kevinas Madokas taip pat buvo labiau įsitempęs ir ne toks malonus kaip tada, kai jie du kartus buvo susitikę pasikalbėti ar kai vakar bendravo telefonu, o Rodnis ir kiti apsaugininkai, grįžus jų viršininkui, tapo dar budresni.
Kaip žmonės ištveria tokį gyvenimą? Kodėl Cezaris Navaras jį tokį pasirinko? Visą laiką saugomas, tarsi stikliniame gaubte, atskirtas nuo tikro gyvenimo? Greisė to nesuprato, bet tikrai žinojo, kad šitaip nenorėtų. Atsisakytų, net jei už tai jai siūlytų didžiulius turtus ar garbę!
Ji meiliai ir draugiškai nusišypsojo Kevinui.
– Mano namukas labai mielas, o ši virtuvė tiesiog nuostabi, – ji su pasitenkinimu apsidairė aplink.
– Džiaugiuosi, – jis linktelėjo, patenkintas jos atsakymu. – Netrukus ateis Rafaelis patikrinti ponui Navarui skirtų pietų patiekalų. – Jis pažvelgė į rankinį laikrodį ir atsitiesė. – Man jau laikas eiti.
– Kai ponas Navaras grįžta, jūs apsistojate kitur? – paklausė Greisė, neslėpdama, kad yra nusiminusi.
Kevinas susigūžė.
– Šiame name gyvena tik ponas Navaras ir Rafaelis.
Ponas Navaras ir Rafaelis?
– Maždaug metro devyniasdešimties, raumeningas trisdešimtmetis tamsiais plaukais ir mėlynomis akimis – ar toks yra Rafaelis? – paklausė prisiminusi nuotraukoje matytą vyrą šalia Navaro.
– Taip, toks, – patvirtino Kevinas linksmai. – Iš kur ži?.. O štai ir jis… – jis pasisuko į virtuvėn atėjusį vyrą.
Taip, čia buvo tas pats tamsiaplaukis.
Ponas Navaras ir Rafaelis.
Gal Greisės pamąstymai šia tema vis dėlto nebuvo laužti iš piršto?
Ką gi, ji paprastai vadovavosi taisykle, kad reikia gyventi ir leisti tai daryti kitiems. Dvi geriausios jos Paryžiaus draugės gyveno kaip pora. Tiesą sakant, kartu gyvena iki šiol, bet kai Greisė grįžta į Angliją, visos trys susitinka paplepėti.
Sužinoti daugiau apie Rafaelį ar jos darbdavį Greisei nepavyko, nes Kevinas, pristatęs juos vienas kitam, pasišalino.
Rafaelis visą valandą vaikščiojo iš virtuvės į valgomąjį pirmyn ir atgal, nešiodamas Cezariui patiekalus, nutaisęs rimtą veidą, o kai Greisė kelis kartus pamėgino užmegzti su juo pokalbį, užuot jai atsakęs, kažką nepatenkintas sumurmėjo.
Kai pagaliau Rafaelis paėmė sidabrinį padėklą, ant kurio Greisė padėjo puodelį stiprios juodos kavos (savaime suprantama, paties Navaro atsivežtos iš Argentinos!), ji pasijuto nuvargusi, nes visą dieną dirbo, be to, daug jėgų kainavo ir jos pastangos įtraukti nešnekų Rafaelį į pokalbį. Šiaip ar taip, ji net neprieštaravo, kai Rafaelis, trumpai pasakęs, kad šį vakarą ji jau laisva, išėjo su kavos padėklu iš virtuvės.
Per daug pavargusi, kad iš karto išeitų iš virtuvės, Greisė prisėdo ant vienos iš keturių kėdžių, stovėjusių aplink šviesiu marmuru dengtą pusryčių baro stalą. Jei ir kitos dienos bus tokios sunkios ir įtemptos kaip ši, kažin ar ištemps bandomąjį laikotarpį. Nors užmokestis buvo geras ir jai labai reikalingas!
Antras skyrius
– Dios mio!
Greisė, išgirdusi iš nuostabos prikimusį balsą, išbalo ir pašoko ant kojų – virtuvės prietemoje iškart atpažino aukštą ir iškilią Cezario Navaro figūrą. Jis nejudėdamas stovėjo virtuvės tarpdury ir blizgančiomis juodomis akimis spoksojo į ją.
Kai Rafaelis jai pranešė, kad daugiau darbų šį vakarą nebus, Greisė nusprendė į savo namelį dar neiti, o suplauti po pietų likusius indus ir apsitvarkyti, kad to nereikėtų daryti ryt iš ryto.
Ji suprato, kad pažeidė savo viršininko nurodymus.
Nurodymus, kurių, pasak Kevino, nevalia svarstyti… arba pažeisti.
Kas blogiausia, ji sėdėjo prie pusryčių