Apkūnus sargybinis, patikrinęs užpakalinę automobilio sėdynę, santūriai linktelėjo.
– Gal galėčiau užmesti akį į bagažinę?..
– Į bagažinę?..
– Jei neprieštaraujate, – jis pasitraukė į šoną, kad Greisė galėtų išlipti ir ją atidaryti. Apsaugininkas patikrino ir jos krepšius, paskui nusisukęs tyliai kažką pasakė į nedidelį radijo imtuvą, pritvirtintą prie jo švarko atlapo, ir netrukus didžiuliai metaliniai vartai pamažu ėmė vertis.
– Pirmas posūkis į dešinę ir privažiuosite prie savo namelio, – trumpai paaiškino jis Greisei ir nuėjo atgal į savo postą prie vartų, pasirengęs budriai juos saugoti.
Greisė pavažiavo pirmyn, bet privažiavusi prie jo stabtelėjo.
– Ė… ar tiesa, kad ponas Navaras grįš tik rytoj? – būtų jaukiau, jei naujasis darbdavys dar nebūtų grįžęs.
Jis stipriai sučiaupė lūpas.
– Taip.
– Ak, – ji sumišo ir susiraukė. – Ar čia viskas saugoma ir tada, kai jo nebūna namie?
– Taip.
– Šit kaip, – burbtelėjo, jausdama veriantį ledinį žvilgsnį iš po saulės akinių. – Ką gi. Ačiū.
– Pirmas posūkis į dešinę, – priminė jis ir vėl įbedė žvilgsnį į priekį.
Greisė, važiuodama keliu, pro užpakalinio vaizdo veidrodėlį matė, kaip pamažu užsivėrė vartai, ir ją nusmelkė nerimas. Įtarė, kad, važiuojant medžiais apsodinta alėja ir pasukus į dešinę prie namo, kuris, pasak Kevino, bus jos namai mažiausiai mėnesį, ji buvo filmuojama kamerų, nors jų nebuvo matyti.
Buvo pripratusi nesivaržyti ir visada elgėsi taip, kaip norėjo, tad ėmė abejoti, ar sugebės šitaip saugomame kalėjime išbūti ilgiau negu sutartą bandomąjį laiką…
– Man tavo pasiteisinimai nerūpi, Kevinai, – nekantriai pasakė Cezaris kitą dieną, ryžtingai žengdamas erdviu savo namų koridoriumi. Skrisdamas iš Buenos Airių visą laiką dirbo ir buvo šiek tiek pavargęs, nenusiteikęs klausytis samprotavimų apie sandorio, dėl kurio specialiai buvo nuvykęs į Angliją, galimas nesėkmes. – Jeigu Dreifukas nenori… O kas čia?
Jis stabtelėjo priešais vidury koridoriaus stovintį stalelį.
Pažvelgęs į dekoratyvinę vazą su gėlėmis, Kevinas suraukė nosį.
– Gal… lelijos?
Cezaris sukando dantis.
– Kai baigsime šnekėti, tučtuojau jas pašalink, – ir nuėjo koridoriumi toliau link savo kabineto.
– Klausau, – vyrui užteko proto neklausti, kodėl turėtų tai padaryti, jis tiesiog nusekė paskui Navarą.
Cezaris patogiai įsitaisė už savo raudonmedžio darbo stalo ir įsmeigė į jaunuolį nedraugišką žvilgsnį.
– Regis, aiškiai pasakiau, kad šiuose namuose neturi būti jokių gėlių?
Kevino veide pasirodė vypsnys.
– Atleiskite. Pamiršau pranešti panelei Bleik…
Tamsus Cezario antakis pakilo aukštyn.
– Naująjai namų šeimininkei?
– Ponia Deivis išėjo…
– Žinau, kad išėjo. Tikiuosi, išrašiau jai užmokesčio čekį, – lūpų kampučiai juokingai virptelėjo.
– Taip, išrašėte, – patvirtino Kevinas, jam buvo pavesta įteikti tą čekį. – O ponios Bleik bylą, savaime suprantama, nusiunčiau Rafaeliui patikrinti.
– Savaime suprantama, – trumpai linktelėjo Cezaris. – Gal turite jos kopiją?
– Žinoma, – Kevinas atvertė aplanką ir išėmęs dokumentus kyštelėjo jam. – Gal kiek per jauna, bet turi geras rekomendacijas, o mūsų apsauga, kaip minėjau, ją nuodugniai patikrino.
Cezaris atsivertė bylą ir pamatęs, kad Greisei Bleik tik dvidešimt šešeri, pakėlė antakius aukštyn.
– Sakai, per jauna? – klausiamai pažiūrėjo į Keviną.
Kevinas sutriko.
– Jos rekomendacijos buvo puikios.
– Jau sakei… – Cezaris atsilošė ir prisimerkęs pasižiūrėjo į jaunuolį. – Gal ji dar ir graži?
Kevinas nuraudo.
– Jei leistumėte, galėčiau pasakyti, kokį ji man padarė įspūdį…
– Vadinasi, graži, – nusišaipė Cezaris, tęsdamas žodžius. – Šiuos aštuonis mėnesius ji, regis, niekur nedirbo?.. – pridūrė, trumpai dar kartą žvilgtelėjęs į bylą.
– Ne. Matote, jos motina sunkiai susirgo ir ji metė darbą, kad galėtų ją slaugyti…
– Asmeninis jos gyvenimas manęs nedomina, Kevinai, – jo skruostikaulis nervingai sutrūkčiojo.
– Tenorėjau paaiškinti… Taip, jūsų nedomina, – Cezaris nenuleido nuo jo akių, tad vyrukas linktelėjo galva. – Kai baigsime, iškart pasakysiu jai apie gėles.
– Žiūrėk, nepamiršk, – vis dar stipriai sukandęs dantis, Cezaris užvertė panelės Bleik bylą ir atidėjo ją į šalį, ketindamas vėliau pastudijuoti atidžiau.
Greisei bebaigiant ruošti Cezario Navaro pietums skirtą desertą, į virtuvę įžengė Kevinas Madokas.
– Džiaugiuosi, kad atėjai, Kevinai, – šiltai pasisveikino Greisė.
Prieš penkiolika minučių išgirdusi atskrendant sraigtasparnį, tikėjosi, kad kartu su ponu Navaru atskris ir Kevinas. Ji buvo nuolat sekama savo postuose budinčių apsaugos vyrų akių, kurias šie slėpė po saulės akiniais, arba kamerų, kurių buvo prikaišiota tiek name, tiek ir lauke, todėl, jos manymu, Kevinas čia buvo vienintelis normalus žmogus.
Jai gyventi paskirtas namas buvo neįtikėtinai puikus, netgi prabangus, bet pagrindinis namas, ypač jo interjeras, gniaužė kvapą – dailūs senoviniai baldai, daug skulptūrų, puošnios lubos, žėrintys sietynai, pilkos spalvos šilkiniais apmušalais dengtas sienas puošė gražūs paveikslai, žinoma, originalūs!
O jau virtuvė!
Nors skirtinguose šios patalpos kampuose įtaisytos dvi stebėjimo kameros, o įeiti į jas buvo galima tik surinkus atitinkamą durų kodą, nebuvo galima nesižavėti švelnių spalvų ąžuoliniais virtuvės baldais, dvelkiančiais senove, bet kartu, didžiuliam vyriausiojo virėjo pasitenkinimui, virtuvė buvo sumaniai įrengta ir patogi ruošti namo savininkui prabangius aukščiausios kokybės valgius.
Tačiau Greisė nesitikėjo, kad išeiti iš namo ar grįžti į jį gali būti taip sunku. Patyrė tikrą košmarą, kai iš ryto nutarė apsipirkti artimiausiame miestelyje. Apsauga ją patikrino išvykstant, sugrįžus jos automobilis pro vartus buvo įleistas tik po to, kai pirkinių krepšiai buvo nuodugniai patikrinti to paties vakarykščio apsaugininko, kuris vis tik teikėsi pasakyti jai savo vardą.
Arba Navaras išties sirgo paranoja, arba turėjo rimtų priešų. Nei viena, nei kita Greisei nepatiko.
Po dvidešimt keturių valandų šiame auksiniame narvelyje pamačiusi paprastais drabužiais vilkintį Keviną Madoką, trumpai kirptus jo šviesius plaukus ir protingas mėlynas akis, pasijuto lyg įkvėpusi gryno oro gurkšnį.
– Skaniai