Reifo Makeido sugrįžimas. Nora Roberts

sumani, gausi dar daugiau. – Jis susikišo nykščius į priekines džinsų kišenes ir vėl pradėjo vaikštinėti. – Kaip seniai čia gyveni?

      – Praėjusią vasarą suėjo treji metai.

      – Iš kur? – Nesulaukęs atsakymo Reifas atsigręžė ir kilstelėjo juodą patrauklų antakį. – Tiesiog palaikau pokalbį, brangioji. Noriu geriau pažinti žmones, su kuriais mezgu verslo santykius.

      – Kol kas jokio verslo dar nepradėjome. – Ji užsikišo plaukų sruogą už ausies ir nusišypsojo. – Brangusis.

      Reifas pratrūko skambiai, žaviai juoktis. Nedidelės jaudulio bangelės nusirito jos kūnu. Regana jautė, kad šis vyras iš tų, kurių saugotis savo dukroms liepia motinos. Nors jis ir traukė akį, verslas buvo svarbesnis. Darbui ji visada teikė pirmenybę.

      – Manau, tu man patiksi, Regana. – Jis pakreipė galvą. – Atrodai pritrenkiamai.

      – Ir vėl palaikai pokalbį?

      – Tik atkreipiau dėmesį. – Vis dar šypsodamasis jis apžiūrėjo jos rankas. Regana nešiojo gražius žiedus su spindinčiais akmenėliais ir aukso aptaisais. – Ar nors vienas iš jų reiškia, kad kas nors stovi man skersai kelio?

      Jos krūtinėje suplazdėjo drugeliai. Nugara pašiurpo.

      – Sakyčiau, nelygu, kur link suki.

      – Ne, – paskelbė jis. – Tu netekėjusi. Ką tik pati pasakei. Taigi. – Patenkintas jis atsisėdo ant raudonos aksominės kušetės ir atmetė ranką ant išlenkto atlošo. – Gal norėtum prisėsti?

      – Ne, ačiū. Atėjai aptarti darbo reikalų ar įsivilioti mane į lovą?

      – Aš niekada neįkalbinėju moterų eiti su manimi į lovą. – Reifas jai nusišypsojo.