– O kodėl gi ne? – Šypsodamasi Regana Bišop sėdėjo prie tirštos aštrios sriubos dubenėlio ir kavos. – Jis juk čia gimė, tiesa?
Pragyvenusi Antietame trejus metus, antikvariato savininkė Regana vis dar nesuprato, kodėl čionykščiai taip žavisi išvykstančiais ir atvykstančiais miestelio svečiais. Jai tai buvo įdomu ir juokinga, bet nesuprantama.
– Na taip, bet jis labai ilgai čia negyveno. Buvo grįžęs dienai ar dviem keletą kartų per pastaruosius dešimt metų. – Kesė pažvelgė pro langą, kur be paliovos krito mažytės snaigės. Svarstė, kur jis buvo, ką matė ir ką darė. Ak, kaip įdomu, kas ten – išoriniame pasaulyje.
– Atrodai pavargusi, Kese, – sumurmėjo Regana.
– Hm? Ne, tiesiog užsisvajojau. Jei taip ir toliau snigs, atšauks pamokas. Liepiau vaikams eiti iš karto čionai, jei taip nutiktų, bet…
– Jie ir ateis. Tavo vaikai puikūs.
– Taip. – Ji nusišypsojo ir iš akių trumpam pradingo nuovargis.
– Gal pasiimk puodelį. Išgerk su manimi kavos. – Regana peržvelgė kavinę: prie stalelio snūduriavo vienas lankytojas su puodeliu kavos, dar keli sėdėjo prie bufeto ir šnekučiavosi srėbdami aštrią sriubą. – Darbo šiuo metu ne per daugiausiai. – Matydama, kad Kesė abejoja, ji išmetė kozirį. – Galėtum man papasakoti apie tą Reifą.
– Ką gi. – Kesė krimstelėjo lūpą. – Ede, pasidarysiu pertraukėlę, gerai?!
Pašaukus iš virtuvės išlindo kaulėta moteris su smulkiai garbanotų rudų plaukų kupeta. Ant liesos krūtinės, virš viršutinės prijuostės dalies, kabėjo akiniai žėrinčiais rėmeliais.
– Gerai, mieloji. – Kimus balsas džeržgė nuo per dieną surūkomų dviejų pakelių cigarečių. Rūpestingai padažytas veidas – raudonos lūpos, rusvi antakiai – buvo paraudęs nuo įkaitusios viryklės. – Sveika, Regana. Tau jau prieš penkiolika minučių baigėsi pietų pertraukėlė.
– Vidurdienį uždariau parduotuvę, – atsakė jai Regana, gerai žinodama, kad jos kaip laikrodis tikslus darbo grafikas kelia juoką Edvinai Kramp. – Tokiu oru žmonės neieško antikvarinių daiktų.
– Sunki žiema. – Kesė atsinešė puodelį prie stalo ir įsipylė kavos. – Dar nesibaigė sausis, o vaikams jau nusibodo važinėtis rogutėmis ir lipdyti sniego senius. – Ji atsiduso ir atsargiai atsisėdo stengdamasi nesiraukyti suskaudus klubui. Ji buvo dvidešimt septynerių, metais jaunesnė už Reganą. O jautėsi senutė.
Po trejų metų draugystės Regana atpažino ženklus.
– Vėl blogai, Kese? – uždėjusi ranką Kesei ant plaštakos tyliai paklausė. – Jis vėl tave mušė?
– Viskas gerai. – Tačiau Kesė sėdėjo nudelbusi akis į puodelį kavos. Kaltė, pažeminimas, baimė kėlė tokį pat skausmą kaip ir smūgis atgalia ranka. – Nenoriu kalbėti apie Džo.
– Ar perskaitei lankstinukus, kuriuos tau atnešiau, apie smurtą šeimoje ir moterų prieglobstį Heigerstaune?
– Skaičiau. Regana, aš turiu du vaikus. Pirmiausia turiu galvoti apie juos.
– Bet…
– Prašau. – Kesė pakėlė akis. – Nenoriu apie tai kalbėti.
– Gerai. – Stengdamasi užgniaužti nekantrumą Regana spustelėjo jai ranką. – Papasakok apie blogąjį berniuką Makeidą.
– Reifą. – Kesės veidas pragiedrėjo. – Man jis visada patiko. Jie visi. Mieste nebuvo merginos, kuri nors kelias naktis nebūtų svajojusi apie brolius Makeidus.
– Man patinka Devinas. – Regana gurkštelėjo kavos. – Jis atrodo rimtas, kartais paslaptingas, bet patikimas.
– Taip, Devinu galima pasikliauti, – sutiko Kesė. – Niekas netikėjo, kad iš jų išeis kas nors gera, bet Devinas – puikus šerifas. Jis teisingas. Džeradas didmiestyje dirba teisininku. O Šeinas, na, jis kartais elgiasi šiurkštokai, bet triūsia savo ūkyje sunkiau už du mulus. Kai jie buvo jaunesni ir atidumdavo į miestą, motinos užrakindavo dukras, o vyrai vaikščiodavo pasieniais.
– Tikri garbingi piliečiai, tiesa?
– Jie buvo jauni ir visą laiką lyg ant ko nors širstantys. Pikčiausias atrodė Reifas. Tą naktį, prieš išvykdamas iš miesto, jis susikivirčijo su Džo. Reifas sulaužė jam nosį ir išmušė kelis dantis.
– Tikrai? – Regana pamanė, kad jai tikriausiai jis patiks.
– Reifas nuolat ieškodavo dingsties susimušti. Jų tėvas mirė, kai jie dar buvo vaikai. Man tikriausiai buvo dešimt, – susimąstė ji. – O vėliau mirė ir mama, netrukus Reifas išvyko. Ji sirgo beveik metus. Tada ir prasidėjo sunkumai ūkyje. Dauguma manė, kad Makeidai turės jį parduoti, tačiau jie sugebėjo išsilaikyti.
– Bent jau trys iš jų.
– Mmm… – Kesė pasigardžiavo kava. Ji taip retai galėdavo tiesiog pasėdėti ir pailsėti. – Jie buvo vos išaugę iš berniūkščių. Džeradui tada buvo apie dvidešimt trejus, o Reifas – vos dešimčia mėnesių jaunesnis. Devinas maždaug ketveriais metais vyresnis už mane, o Šeinas metais jaunesnis už jį.
– Atrodo, poniai Makeid teko labai daug dirbti.
– Ji buvo nuostabi. Stipri. Viską laikė savo rankose, nors ir sunku kartais būdavo. Visada ja žavėjausi.
– Kartais reikia būti stipriai, kad ko nors atsisakytum, – sumurmėjo Regana. Tada papurtė galvą. Buvo pasižadėjusi jos nespausti. – Kaip manai, kodėl jis sugrįžo?
– Nežinau. Sako, dabar jis turtingas. Užsidirbo krūvą pinigų pirkdamas ir parduodamas žemes, namus. Atrodo, turi savo įmonę. „Makeidas“. Taip ją pavadinęs. Tiesiog „Makeidas“. Mano mama visada sakydavo, kad jis atsidurs už grotų arba žus, bet…
Kesė žvilgtelėjo pro langą ir jos balsas nutrūko.
– Oho, – sumurmėjo ji. – Šarlina buvo teisi.
– Hm?
– Jis atrodo dar geriau nei anksčiau.
Smalsaudama Regana pasisuko kaip tik tuo metu, kai sužvangėjusios atsivėrė durys. Šeimos gėdai įžengus vidun, ji buvo priversta pripažinti, kad tai vienas nuostabiausių jos matytų patrakėlių.
Jis nusipurtė sniegą nuo tankių, juodų kaip naktis plaukų ir nusivilko trumpą juodą odinę striukę, kuri visiškai netiko Rytų pakrantės žiemoms. Reganai jis pasirodė panašus į karį – nedidelis randas, neskustas smakras ir kreivoka nosis, kuri jo gražiam veidui teikė atšiaurumo. Kūnas atrodė tvirtas kaip granitas, o ryškiai žalios akys nė kiek ne švelnesnės. Su padėvėtais flaneliniais marškiniais, suplėšytais džinsais ir nutrintais batais nebuvo panašus į labai turtingą, klestintį verslininką. Tačiau neabejotinai atrodė pavojingas.
Reifas su malonumu pastebėjo, kad Edės užeiga beveik nepasikeitusi. Prie bufeto stovėjo tikriausiai tos pačios kėdės, kurių sėdynes jis, dar vaikas, šildydavo laukdamas ledų su sirupu ar gazuoto gėrimo. Sklandė tokie pat kvapai – riebalų, kepinamų svogūnų, nuolat Edės rūkomų cigarečių dūmo ir vos juntamo pušų kvapo valiklio.
Neabejojo, kad Edė darbuojasi virtuvėje – keptuvėje varto suvožtinius arba maišo puodus. Ir jau tikrai prie galinio staliuko knarkia senasis Tidas, net nepastebėjęs, kad kava atšalo. Kaip visada.
Jis