Šedou pajuto iki kaulų smegenų įsismelkiantį apgailestavimą, tikrai. Brentas atrodė labai skyrėsi nuo kitų vyrų. Ji atsistojo, atsisegė rankinę ir išsitraukė keletą kupiūrų, kurios turėjo padengti jos užsisakyto maisto sąskaitą. Juto tylų Brento žvilgsnį, bet tik apsivilkusi paltą pratarė:
– Man iš tavęs nieko nereikia. Nebent tikrai norėtum užpildyti paraišką dalyvauti konkurse. Man vis dar reikia trijų vyrų. – Šedou užsitraukė rankinės dirželį ant peties ir nusišypsojo Brentui. – Ačiū, kad pakvietei pietų. Buvo… pamokoma.
Jo veide šmėstelėjo nuostaba. Šedou apsisuko ir, nė nežvilgtelėjusi atgal, patraukė prie durų. Jai už nugaros pakibo bežadė tyla, bet tik akimirkai, paskui Šedou išgirdo, kaip Brentas paskubomis stojasi. Ji jau buvo beveik prie savo parduotuvės durų, kai jis pasivijo.
Brentas didele plaštaka suėmė Šedou virš alkūnės, truktelėjęs ją sustabdė ir atsuko į save.
– Palauk minutėlę.
– Nusprendei dalyvauti konkurse? – Šedou mandagiai šypsojosi.
– Pamiršk tą prakeiktą konkursą. Maniau, kad papietausime.
Ji vos išlaikė šypseną.
– Tai buvo anksčiau, kol dar nebuvai aiškiai pasakęs, kodėl apskritai mane pakvietei. Jeigu būčiau iš pat pradžių žinojusi, ko nori, nebūčiau sutikusi eiti.
Vėjas plaikstė Šedou plaukus aplink veidą, ji suvirpėjo. Nuleido galvą, kad šaltis ne taip geltų.
Brentas pasibjaurėjęs prunkštelėjo ir paragino:
– Eime. Čia per šalta kalbėtis.
Parduotuvėje buvo šilta ir nelabai daug klientų. Kelė pakėlė galvą ir šūktelėjo Šedou:
– Galiniame kambaryje tavęs laukia siuntinys!
– Ačiū. – Šedou atsisuko į Brentą. – Nemanau, kad dar turime ką pasakyti. Iš tiesų gaila, nes tu atrodei linksmas. Bet manęs vienos nakties nuotykiai nedomina. – Jai buvo skaudu, bet ir toliau plačiai šypsojosi, nenorėdama suteikti jam nė menkiausio pasitenkinimo. – Šiaip ar taip, ačiū.
Brentas užvertė akis.
– Ne, nepavyks. Ne šį kartą. Gal tu neturi ką pasakyti, bet aš turiu.
Du klientai pakėlė akis – jų dėmesį patraukė susirūpinimo kupinas Brento balsas. Šedou nusileido:
– Eikš, pasikalbėsime mano kabinete. Bet tik minutėlę. – Ji susiraukusi žvilgtelėjo į Brentą per petį. – Man reikia dirbti.
Brentas buvo suirzęs. Jo sunkūs žingsniai to neišdavė, bet suraukti antakiai buvo labai išraiškingi. Šedou atidarė duris į mažą kabinetą ir įeidama spragtelėjo šviesos jungiklį. Vidury jos darbo stalo stovėjo didžiulė puokštė geltonų rožių. Šedou sutrikusi stabtelėjo.
Brentas vos į ją neįsirėžė.
– Kas?..
Šedou balsu nusistebėjo:
– Kažkas atsiuntė man gėlių! – Paėmusi kortelę greitai ją perskaitė, paskui įtariai pasižiūrėjo į Brentą. – Ar čia tu siuntei?
Jis žvilgtelėjo į kortelę jos rankose.
– Kodėl taip manai? Kas pasirašė kortelę?
– Niekas. Rašo, kad gėlės nuo slapto gerbėjo.
– Na, kadangi aš esu čia ir aiškiai išdėsčiau savo ketinimus, tai ne kažin kiek to slaptumo, ar ne? – Brento balse buvo girdėti vis didesnis susierzinimas.
– Bet kas tada? Vieninteliai vyrai, kuriuos pažįstu, – mano draugai.
– Jau sakiau…
– Aha, žinau. Vyrai turi slaptų motyvų. – Šedou nutaisė grimasą. – Reikėjo tai prisiminti, kai sutikau su tavimi papietauti.
Brentas vos nesuurzgė.
– O kodėl, tavo manymu, aš norėjau su tavimi geriau susipažinti? Kad galėtume būti bičiuliai? – Jo balsas pritilo, Brentas žingtelėjo artyn: – Tu graži moteris, Šedou. Gal kiek kvaištelėjusi, bet su tuo aš susidoročiau. Beje, tai tu pirma pradėjai man aiškinti, koks aš tau patrauklus.
– Na, tu ir esi patrauklus. – Šedou neketino trauktis, atsisuko tiesiai į Brentą. – Moteris turėtų būti akla, kad to nepastebėtų. Bet tai savaime nereiškia, kad norėčiau šokti su tavimi į lovą. Žinai, aš vis dėlto turiu šiokių tokių skrupulų ir apdairumo.
Brentas, rodės, apgalvojo jos žodžius, paskui švelniai paaiškino:
– Tu darai viliokės įspūdį, Šedou. – Jis suėmė ją už peties, neleisdamas pajudėti. – Ne, nepyk. Jeigu neteisingai tave supratau, atsiprašau. Bet negali kaltinti vien mane, kad klaidingai supratau ženklus. Nedažnai sutiksi tokių atvirų ir tiesmukų moterų.
Šedou atsitraukė nuo jo.
– Man jau anksčiau minėjo, kad turėčiau ne viską sakyti, ką galvoju. Aš stengiuosi, bet kartais tai taip erzina – ta būtinybė perkratyti mintis prieš sakant, ką manai.
Rūsti Brento veido išraiška sušvelnėjo.
– Taigi aš tave traukiu?
– Taip, žinoma.
Tai pelnė jai šypseną.
– Ir nesikratytum galimybės mane geriau pažinti?
– Norėčiau. Bet tik ne tuo atveju, jei vis lauksi, kada galėsi įmušti įvartį.
– O, manau, su tavimi bus įdomu, – kreivai šypsodamasis pratarė Brentas, – kad ir kaip baigtųsi.
Štai ir vėl tas nuginkluojantis nuoširdumas.
– Ačiū.
– Labai prašom. – Atrodė, kad jam palengvėjo ir kartu grįžo ryžtas. – Tai gal vėl pamėginkime papietauti? Sakykime, trečiadienį?
Šedou suprato, kad reikėtų atsisakyti, bet tik paklausė:
– Ar dalyvausi konkurse? Man tavęs vis tiek reikia.
Tik pamačiusi Brento veido išraišką susivokė, kaip nuskambėjo jos žodžiai. Jai jo reikia. Žiūrėdamas į jos lūpas, Brentas paklausė:
– Gal pasakysiu trečiadienį?
Tai, kaip jis į ją žiūrėjo, prilygo bučiniui. Šedou širdis daužėsi; plaučiai susitraukė. Ji niekaip negalėjo atsisakyti.
Šedou ištiesė ranką.
– Sutarėme.
Brento delnas buvo karštas, jis tvirtai suspaudė jos plaštaką ir atsargiai truktelėjo prie savęs. Brentui pasilenkus, Šedou sustingo, bet nepasitraukė. Jo šiltos, tvirtos lūpos vos juntamai palietė jai skruostą. Jos pačios reakcija į tokį paprastą bučinuką Šedou apstulbino ne mažiau nei Brento įžūlumas.
Nenorėdama nė akimirkai leisti jam paimti viršų, ji pasakė:
Конец ознакомительного фрагмента.
Текст предоставлен ООО «ЛитРес».
Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную