– Nufotografuoti? Nutaisiusius kokias gašlias ir nieko neslepiančias grimasas?
– Aišku, kad ne. – Šedou vos nenusijuokė iš pasibjaurėjimo, perkreipusio Brento veidą. Ką jis turi slėpti? Tikėdamasi Brentą nuraminti, paaiškino: – Nebūtina apsinuoginti, bet mes skatiname šiurkštoką įvaizdį. Na, žinote, džinsai ir auliniai. Jei norite, galite parodyti krūtinę, bet tai viskas. Draugai, kuriuos įkalbėjau dalyvauti, vilkėjo flanelinius marškinius ar megztinius. Tai aukščiausios klasės renginys. Jokių gašlių vaizdelių.
Brentas papūtė lūpas, tamsus jo žvilgsnis vėl nuslydo Šedou. Tai ją suneramino.
– Ką darote? – paklausė ji.
– Galvoju.
– O? Apie ką?
– Tiesą sakant, – be galo maloniai šypsodamasis atsakė Brentas, – galvoju apie tai, kad mums reikėtų kartu pavakarieniauti ir aptarti visa tai išsamiau. – Jis reikšmingai pasižiūrėjo į Šedou rankas, ant kurių nebuvo matyti nė vieno žiedo. – Juk nesate niekam pasižadėjusi?
– Tik kokiam pustuziniui vaikinų. Nieko rimta. – Nors ir nenoromis, Šedou pasiūlymu susidomėjo. Brentas atrodė lyg ir abejingas, truputį įsitempęs, bet vis tiek buvo labai gražus vyras ir mokėjo juokauti. – O kaip jūs?
– Ar tai vienas iš kriterijų? – paklausė jis. – Norėdamas dalyvauti konkurse, turiu būti vienišas?
– Ne, tai vienas iš kriterijų, jei norite, kad su jumis vakarieniaučiau.
– Tada, matyt, turėsiu prisipažinti, kad esu vienišas, mieste gyvenu neseniai ir su niekuo nesusisaistęs.
– Viskas iš karto? – Šedou šyptelėjo matydama, kad Brentas su ja flirtuoja. Jai tai patiko. – Iš tiesų ir aš šiose apylinkėse esu naujokė, nors jau turiu keletą draugų, taigi negaliu tvirtinti, kad esu visai viena.
Brentas žvilgtelėjo į laikrodį.
– Aš dabar jau vėluoju į susitikimą, bet galėčiau užsukti jūsų pasiimti po valandos.
Šedou pakreipė galvą ir nužvelgė jį tiriamu žvilgsniu.
– Gal vakarienę kol kas atidėkime. Šiaip ar taip, aš jūsų iš tiesų nepažįstu. Jūsų vardas gali būti Hektoras ir galbūt apie viską man melavote. Bet mielai rytoj papietaučiau. Čia? Kavinėje?
Brentas taip ilgai dvejojo, kad Šedou išsigando, jog jos santūrumas jį atbaidė, bet juk privalo būti atsargi. Ji tai suprato.
Jau buvo susiruošusi pati viską atšaukti, tikėdamasi išgelbėti savo reputaciją, bet Brentas prabilo:
– Jūsų labai gražios akys. Dar nesu matęs tokio rudos spalvos atspalvio. Svaigina kaip viskis. Ar galėtumėte pietauti apie vidurdienį?
Visa tai jis išsakė lėtai, vienu atsikvėpimu. Ar padarė taip tyčia – supynė į viena įžūlius komplimentus ir pasiūlymus tam, kad susilpnintų Šedou budrumą?
– Vidurdienis tinka. Susitiksime ten.
– Ne, aš užsuksiu čia ir keliausime kartu. – Išeidamas Brentas pasiėmė vieną iš jos lankstinukų. Šedou matė, kaip jis įdėmiai perskaitė jos vardą ir parduotuvės numerį, išspausdintus viršutiniame lankstinuko kampe. Brentas išėjo netaręs daugiau nė žodžio, šįkart labai atsargiai žengdamas apledėjusiu šaligatviu.
Jam iškeliavus, Šedou prispaudė ranką prie širdies. Ši pasiutusiai daužėsi į jos delną. Varge, šitoks vyriškis gali padaryti didžiulį įspūdį, o ji jį vos pradėjo pažinti. Vis dėlto Šedou iš karto pamatė, kad Brentas linkęs visada viską kontroliuoti. Įžūlus jos elgesys jam ir nepatiko, ir kartu intrigavo.
Šedou pamanė, kad pietūs turėtų būti įdomūs.
Visą ilgą naktį svarstęs įvairias galimybes, Brentas nusprendė, kad yra patenkintas nuomodamas prekybos plotą Šedou Kalahan. Labai patenkintas.
– Mike, man reikia, kad surastum vieną segtuvą.
– Gerai, pone Bramvelai. Kurį?
Brentas atsilošė darbo krėsle, nenuleisdamas akių nuo ant stalo atversto lankstinuko.
– Panelės Šedou Kalahan. Ji nuomojasi parduotuvę naujuosiuose pastatuose Sautvoče.
– Tuojau atnešiu.
– Ačiū. – Brentas tyrinėjo lankstinuką, kuriame buvo reklamuojama viskas: stalo žaidimai ir kvapieji aliejai, firminiai drabužiai ir pagalbos sau knygos, žadančios sugrąžinti linksmybes į kieno nors seksualinį gyvenimą. Tai buvo taip įžūlu, kad net juokinga. Ir pelninga. Brentas nesunkiai įsivaizdavo, jog tokia naujoviška idėja greitai taps populiari. Moteris, sugalvojusi tokį verslą, neabejotinai Brentą domino.
Jis neprisiminė, jog kada nors būtų sutikęs kitą tokį gyvą – ar tokį gražų – žmogų. Panelė Kalahan, netgi vilkinti senais džinsais ir nertiniu, spinduliavo neslopinamą seksualumą ir pasitikėjimą savimi. Jos patrauklumas nepriklausė nei nuo drabužių, nei nuo parduotuvėse perkamų kvepalų. Viskas dėl elgesio, dėl to, kaip judėjo ir kalbėjo, kaip laisvai šypsojosi. Ji buvo velniškai seksuali.
Į moteris ir jų motyvus Brentas visuomet žiūrėdavo itin atsargiai; privalėjo taip elgtis. Moteris prie jo traukdavo čekių knygelė ir ryšiai, ne išvaizda ir tikrai ne charakteris. Jis būtų galėjęs virsti šlykščiausio būdo troliu, bet moterys vis tiek stengtųsi patraukti jo dėmesį. Praėjo daug laiko nuo tada, kai Brentas paskutinį kartą juto užkariavimo sukeltą jaudulį. Velnias, nutekėjo tikrai daug vandens nuo tada, kai paskutinį kartą reikėjo ką nors užkariauti.
Bet Šedou Kalahan, pažėrusi komplimentų ir atvirai besigėrėdama juo, nežinojo, kad Brentas turtingas. Tai kodėl ji taip stengėsi pati kontroliuoti padėtį? Brentas tokį Šedou ketinimą pamatė iškart, nes paprastai pats to siekdavo. Ir kokią minutę ar dvi netgi leido jai imti viršų – vien iš nuostabos.
Mikė atnešė reikalingą segtuvą ir Brentas ėmėsi darbo. Už poros trumpų valandų vėl susitiks su Šedou, tik šį kartą norės būti pasiruošęs. Šedou (keistas vardas) dar nežinojo, kad patalpas nuomojasi iš Brento, ir jam tai puikiausiai tiko. Jis ketino pasinaudoti visais įmanomais pranašumais. Bet, prieš įsiveldamas į ginčus, ketino išsiaiškinti apie Šedou viską, ką galės, ir daugiau nė už ką nesileisti jos nustebinamas.
Šedou tą rytą nė karto nepagalvojo apie Brentą. Ji buvo pernelyg užsiėmusi, aptarnavo prieš šventę užplūdusią pirkėjų minią: neįprastus Šedou parduodamus daiktus žmonės pirko tiems iš savo artimųjų, kuriems išrinkti dovanas visada būna sunku. Šedou patiko skuba, bendravimas su klientais, jaudulys dėl konkretaus daikto, kuris kam nors atrodydavo „tiesiog tobulas!“ Ji neturėjo kada nė pagalvoti apie Brentą.
Bet štai vakar vakare Šedou apie jį daug mąstė. Brentas įdomus. Įdomesnis už kitus jos pastaruoju metu sutiktus vyrus, kurių dėmesys Šedou paprastai keldavo nuobodulį. Ji nežinojo, kas būtent jai pasirodė taip patrauklu, bet ketino išsiaiškinti. Kai turės laiko.
Brentas atėjo be penkiolikos dvyliktą, jo skruostai buvo įraudę nuo šalčio. Šedou jam šyptelėjo, paskui vėl atsisuko į dvi jaunas moteris, niekaip negalinčias išsirinkti vieno iš dviejų stalo žaidimų.
– Šis truputį brangesnis ir jį sužaisti prireikia daugiau laiko. Bet baudas, kurias kiekvienas žaidėjas privalo sumokėti, sukūrė ir parašė žymus psichologas, todėl garantuoju… – Šedou keletą kartų kilstelėjo antakius, – kad jos veiksmingos.
Moterys, kurioms apibūdinimas padarė