Pradžiugintas ją nuplieskusio raudonio jis kalbėjo toliau:
– Po nelaimingo atsitikimo prieš kelerius metus ji negali vaikščioti. Ieškau protingos moters palaikyti jai draugiją. Mąsčiau apie vyresnes damas, bet spėju, kad jūs patiktumėte jai. Minėjote mokytojavimą – ar turite šio darbo patirties?
– Taip.
– Turiu dar vieną mokyklinio amžiaus seserį ir šešiametį brolį. Šiuo metu jie neturi guvernantės, todėl galėtumėte juos mokyti.
Panelė Deventri atrodė nusitekusi skeptiškai.
– Vargu ar susidorosiu, kai pasibaigus vasarai jiems reikės daugiau pamokų. Negaliu vienu metu būti dviejose vietose.
Džulianas truktelėjo pečiais atmesdamas prieštaravimą.
– Kai pasamdysime dar vieną guvernantę, galėsite mokyti per jos laisvadienius arba jai sunegalavus, – paaiškino jis. – Savaime suprantama, jei sutiktumėte su dvigubu – o gal turėčiau sakyti trigubu? – vaidmeniu, aš jums atitinkamai mokėčiau. Tarkime, šimtą svarų per metus?
Nors ir nelaukė, kad išgirdusi dosnų pasiūlymą panelė Deventri sukudakuos kaip akla višta radusi grūdą, be abejo, vylėsi, jog ji truputėlį sutriks. Daugumai guvernančių arba kompanionių pasisekdavo, jei gaudavo bent ketvirtadalį šios sumos.
Putlios rožinės lūpos šiek tiek prasivėrė ir Džulianas susijaudino nuoširdžiai tikėdamasis, kad tai bus paprasčiausias dėkingumas…
– Jūs tikrai negalite mokėti tokios absurdiškos sumos kompanionei, kuri padeda dar ir guvernantei, – pareiškė panelė Deventri.
Velnią jis negali! Džulianas prikando liežuvį ir pasirinko šaltus, mandagius žodžius.
– Atleiskite, panele?
– Tai juokinga, – pakartojo ji ir kietai sučiaupė lūpas.
Nejaugi? Gal ši gobšuolė geidžia dar daugiau?
– Be to, – tęsė panelė Deventri, – būtų didžiai nesąžininga kitos guvernantės atžvilgiu: gal ji bus vyresnė ir labiau patyrusi, o man bus mokama tokia astronominė suma!
Džulianui atvipo žandikaulis.
– Jūs nepatenkinta, nes siūlau per daug?
Ji susiraukė.
– O ką jūs pagalvojote?
Negalėdamas patikėti jis papurtė galvą.
– Panele Deventri, leiskite jums pranešti, kad dauguma žmonių nė kiek nesijaudintų, jei pasiūlyčiau daugiau. Mano pasiūlymas lieka galioti.
Ji prisimerkė.
– Penkiasdešimt, – nukirto.
Džuliano lūpos sutrūkčiojo. Viešpatie! Jis iš tikrųjų ginčijosi, tarsi koks pirklys grūdų supirktuvėje derėjosi su būsima guvernante, stengdamasis ją įtikinti, kad sutiktų gauti didesnį atlygį!
– Panele Deventri, jūsų būgštavimai verti pasigėrėjimo, tačiau jus aukštai vertinu ne dėl to, kokią draugiją pasiūlysite mano pamotei ar kokias žinias suteiksite jaunesnei seseriai ir broliui.
– Bet man gali nepasisekti, – pabrėžė ji.
– Vienas šimtas per metus, – nenusileido Džulianas kovodamas su troškimu išjuokti šią neskoningai apsirengusią sąžiningą moterį gluminančiai rožinėmis sučiauptomis lūpomis ir rimtomis skirtingų spalvų akimis. – Jei tai jus nuramins, niekas kitas, išskyrus mus, nežinos, kiek jums moku. Juo labiau kita guvernantė.
– Taip, žinoma, – iš karto sutiko panelė Deventri. – Vis dėlto tai neteisinga, net jei kita guvernantė ir nežinos. Aš žinosiu.
Džulianas sugriežė dantimis. Kad ją kur galas, šią moterį. Ar negalėtų suvaldyti savo sąžinės ir priimti jo dosnaus pasiūlymo?
– Panele Deventri, kartais aš lošiu kortomis. Kartais lažinuosi. Gal galime sutarti taip: dvidešimt penki svarai per metus už kompanionės pareigas. Likę dvidešimt penki – už guvernantės. Iš kitų penkiasdešimties aš lažinuosi, kad sugebėsite atkalbėti mano seserį tekėti už jūsų brolio.
Ji vėl primerkė akis už tų senamadiškų akinių.
– Gerai, tik su viena sąlyga…
Galėjo ir pats numanyti.
– Kokia?
– Jei vis dar dirbsiu ledi Breibruk, kai jūsų sesuo ištekės, tų papildomų penkiasdešimties svarų nemokėsite. O jei kartais ji ištekėtų už mano brolio, aš jums grąžinčiau skolą…
– Nė velnio! – atkirto jis. Ir pats nepatikėjo, kad tai ištarė.
Kas jam užėjo? Jis niekada nesikeikdavo prie moterų, bet kažkas šioje moteryje privertė jį suklupti. Na, o panelė Deventri… apgaulinga jos išvaizda tai išgirdus pasikeitė, ji iš nuostabos prasižiojo.
– Prašyčiau atleisti?
Grynų gryniausias šaltis suskambėjo balse. O akys… štai kas – akys išvedė jį iš pusiausvyros. Ji įsiuto, velniškai įsiuto. Po ramiu paviršiumi slėpėsi visai kas kita.
– Ee, žinoma, ne, – pasitaisė Džulianas. – Kitaip, panele Deventri, tai būtų ne lažybos, tiesa?
Stebima jo susižavėjusio žvilgsnio ugninga būtybė buvo kuo aiškiausiai sutramdyta ir nugrūsta gilyn. Ją pakeitė mandagioji panelė Deventri.
– Aš nepritariu lažyboms, – pranešė ji. – Juk nesitikite…
– Prakeikimas! – pratrūko Džulianas. – Tai, ko tikiuosi, rodos, tuoj sužlugs! Aš tikiuosi, kad priimsite mano dosnų pasiūlymą. Aš tikiuosi, kad po trijų dienų būsite pasiruošusi keliauti su manimi į Herefordšyrą. Aš tikiuosi…
– Po trijų dienų? – Liepsnos prasiveržė pro suskeldėjusį apgaulingą paviršių. – Per tris dienas tikrai nepajėgsiu supakuoti visų namų! Be to…
– Mano patikėtinis tai sutvarkys, – atsakė Džulianas kabindamasis į jos žodžiais neišreikštą sutikimą.
– Be to, negaliu drauge su jumis vykti į Herefordšyrą!
– Kodėl, po vel… kodėl ne? – pasitaisė jis. – Kaip pradėsite dirbti, jei nevažiuosite?
– Ak, nesupraskite visko paraidžiui! – tarė ji. – Norėjau pasakyti, kad negaliu keliauti su jumis viena. Mums teks pakeliui pernakvoti.
Dabar jau jis įsiuto.
– Po galais, moterie! Patikėkite, manęs visai nedomia jūsų skaistybė!
– Nė truputėlio nesvarbu, domina ar nedomina, – atsakė ji tiesiai šviesiai. – Bet kuriuo atveju mano reputacija būtų sugriauta! Lorde Breibrukai, man dvidešimt ketveri. Aš negaliu važiuoti su jumis viena.
– Viliatės, kad pasamdysiu jums kompanionę?
Džulianas negalėjo patikėti. Prieš penkias minutes pasiūlė šiai nepakenčiamai moteriai garbingą darbo vietą, o jie vis dar kivirčijasi. Kažkodėl jis neįstengė suvaldyti šio sandorio.
– Žinoma, ne, – nekantriai tarė ji. – Aš sėdėsiu ant pasostės ir…
– Nė velnio nesėdėsite!
– Lorde Breibrukai, dažnai keliauju sėdėdama ant pasostės…
– Visai be reikalo! – suurzgė jis ir pridūrė: – Šį kartą to nebus.
Tai