Džulianas vos neužspringo arbata. Ar tik ji nesudėjo visų taškelių ant i? Jis suvokė, kad Serena būtų šūksniais palaikiusi šią mergiūkštę.
Ji pakeitė pokalbio temą.
– Milorde, kalbėjome apie jūsų seserį, – priminė. – Kaip sakiau, negaliu į panelę Trenthem žiūrėti nepalankiai. Kaip galėčiau? Neturėjau garbės su ja susipažinti. Tačiau nepritariu savo brolio susidomėjimui ja.
– Nedidelis skirtumas, panele Deventri, – atsakė Džulianas. – Gal malonėtumėte išdėstyti savo prieštaravimus?
Sunku patikėti, bet ji atsisėdo dar tiesiau. Kilstelėjo smakrą.
– Milorde, ant židinio atbrailos rasite veidrodį. Apžiūrėkite jame savo atvaizdą. Prisiminkite savo namus. Valdas. Savo titulą. O tada apsižvalgykite aplinkui. Pasakykite man, ką matote.
Džulianas neatsakė. Jos šaltas, tiesmukas padėties vertinimas varžėsi su jo paties. Akivaizdu, kad turėtų žiauriai atsakyti, jog tai, kas atsispindi joje ir šiame kambaryje, kalbėte kalba apie skurdų poniškumą. Tačiau susidūręs su nebyliu šios moters orumu paprasčiausiai negalėjo garsiai to ištarti. Nors tai nedovanotinai kvaila, nes žodžiai sukosi ant liežuvio galo.
Po minutėlės ji ir vėl prabilo:
– Jūsų tyla – pats aiškiausias atsakymas. Haris ir panelė Trenthem priklauso skirtingiems socialiniams sluoksniams. Nenorėtumėte, kad jūsų sesuo žengtų tokį žingsnį. Spėju, tai atėjote man pasakyti ir pridurti, jog neketinate Hariui leisti toliau matytis su savo seseria.
– Ne visiškai, panele Deventri, – paprieštaravo Džulianas.
Būtent taip jis ir ketino pasielgti, tačiau Serena atkalbėjo.
Ji įdėmiai stebėjo jį ir Džulianas pajuto, kaip virptelėjo jo lūpų kamputis. Tai ją sutrikdė.
– Jūs negalite sutikti su tokia partija! – netikėjimas jos akyse aidu suskambo balse.
– Žinoma, negaliu, – patvirtino jis. – Bet mano sesuo – užsispyrėlė ir po ketverių metų, kai taps pilnametė, aš nepajėgsiu sutrukdyti šiai santuokai. Jūsų nepritarimo priežastis tokia kaip ir mano. Nepaisant jūsų giminystės su hercogu Alkastonu…
– Mano ko?
– Jūsų brolio krikštatėvis yra Alkastonas, – pakartojo Džulianas žvelgdamas į jos įspūdingai išblyškusį veidą. – Panele Deventri, ar gerai jaučiatės?
– Taip… taip, kuo puikiausiai. – Raudonis grįžo į skruostus. – Jis apie tai pasakė jums? Juk tai nieko nekeičia?
– Nieko, – patvirtino Džulianas. – Jūsų brolis vis tiek yra netinkama partija mano seseriai, nors jo šviesybė jį remia.
Ji linktelėjo.
– Taip. Jūs uždraudėte Hariui lankytis jūsų namuose ir…
– Ne. Neuždraudžiau.
Serena paaiškino, kad greičiausias būdas paskatinti slaptus susitikimus, – uždrausti teisėtus. Džulianas galėjo tai suprasti, bet…
– Ne? Tai kas per brolis esate?
Šie žodžiai užpylė druskos Džulianui ant žaizdos.
– Tikiuosi, geras! – atrėžė jis. – Taip, aišku, galėčiau uždrausti jiems susitikinėti! O ko griebtis, jei Lizė užsimanytų suvaidinti Džuljetą ir tie pienburniai kvaišos pabėgtų iš namų? – Tai irgi buvo Serenos išmintis.
– Lizė?
– Alicija, – paaiškino jis.
– Prašyčiau atleisti, – tarė ji. – Nenorėjau jums nurodinėti, kaip tvarkyti sesers gyvenimą…
– Ak, – santūriai tarė Džulianas. – Viliuosi, jog aš, kaip sakote, netvarkau savo sesers gyvenimo.
Ji nuraudo.
– Atsiprašau, tai…
– Jei nesiliausite atsiprašinėjusi, imsiu manyti, kad meilikaujate man.
– Niekas, milorde, negalėtų labiau prasilenkti su mano ketinimais!
– Teisybė. Ir pats tai supratau, – burbtelėjo jis.
Tai ją nutildė. Nors buvo sunku nepaisyti žaibus svaidančio žvilgsnio, kuris kone įkaitino orą tarp jų.
Džulianas šyptelėjo. Tiesiog nepajėgė susivaldyti. Jis troško – ak, kaip troško, kad Serena būtų girdėjusi šį apsižodžiavimą. Ir užsikabino už šios minties: Serenai patiktų ši rimta, tiesmuka moteris. Moteris, kuri netrukus bus išspirta iš savo namų… o Lizei reikia, kad gyvenimas kaip reikiant kumštelėtų ir įtikintų, jog gyvenimas su Hariu Deventriu nebus saldus, meilės kupinas sapnas, greičiau jau košmaras. Taip. Tai gali pavykti. Du kiškiai vienu šūviu. Džulianas jau beveik tapšnojo sau per petį. Tada prisiminė – panelė Deventri ne tik kad nesutiko, jis pats dar nieko jai nepasiūlė.
– Panele Deventri, – pradėjo jis. – Kaip suprantu, nuomositės butą, kai namas bus parduotas.
– Kol rasiu kompanionės arba mokytojos vietą.
Kuo toliau, tuo geriau.
– Tai leiskite pasidomėti, ar nepriimtumėte pasiūlymo tapti…
– Ne! Tikrų tikriausiai ne! – užsiplieskė ji.
Džulianas dėbsojo į jos skaisčiai nuraudusį veidą.
– Gal aš ir gyvenu Kalėdų laiptų gatvėje, – tūžmingai tęsė panelė Deventri, – bet tai nereiškia!.. – Ji užsikirto ir prikando lūpą.
Ir Džulianas suvokė, kad visai nesvarbu, kokia iš tikrųjų yra jo reputacija, netgi tiksliai neįvardytas džentelmeno pasiūlymas gali būti įtariai sutiktas garbingos moters, gyvenančios Kalėdų laiptų gatvėje.
– Mano pamotei reikia kompanionės, – paaiškino jis. Ir laukė.
Džulianui teko nusivilti. Nors raudonis tik patamsėjo, panelė Deventri išliko rami, o gal greičiau atgavo savitvardą.
– A. Suprantu, – tarė ji. – Nemanau, milorde, kad iš tikrųjų pageidautumėte, jog tapčiau jūsų pamotės kompanione.
Jokio paaiškinimo. Jokio atsiprašymo. Ji tučtuojau išsikapanojo iš keblaus liūno. Džulianas galėjo už tai tik paploti katučių.
– Kodėl? – pasiteiravo jis.
– Tik pagalvokite apie pasekmes! – šūktelėjo panelė Deventri. – Jei gyvensiu jūsų namuose, Haris tuo pasinaudos…
– Būtent, – švelniai sutiko jis. – Jūs tapsite tobula priežastimi jūsų broliui pas mus lankytis. Tai atvers akis Alicijai.
Panelė Deventri įsispoksojo į Džulianą.
– Norite pasakyti…
– Susipažinusi su jumis, žinodama, kad privalote užsidirbti pragyvenimui…
– Jūsų sesuo gaus peno apmąstymams, – baigė ji.
– Taip. – Panelė Deventri akimirksniu perprato reikalo esmę. Džulianas jausmingai pridūrė: – Be to, mano sesuo liausis į mane žvelgusi kaip į savanaudį, beširdį žvėrį, nes pasiūlęs jums šį darbą parodysiu palankią nuomonę apie jus, o netiesiogiai ir apie jūsų brolį. – Tačiau Alicija bus priversta pažvelgti į Deventrį kitoje šviesoje: tas jaunuolis negali pasirūpinti