Fajeta nenoriai linktelėjo.
– Žinoma. Klausk, Abigaile. Vis dėlto nesuprantu… – šįkart ji nutilo pati ir tvirtai suspaudė lūpas.
– Kada, jūsų manymu, išėjote iš kapinių? – paklausė Ebė.
Fajeta atsiduso.
– Iki kapinių nueinu per penkiolika minučių, jei manęs niekas neužkalbina. Vakar neužkalbino. Pas mamytę ir tėvelį praleidau ne daugiau kaip penkiolika minučių, nes baisiai kaitino.
– Vadinasi, maždaug pusę keturių jau ėjote namo Mimozų gatve. Gal pastebėjote ką nors neįprasta? Gal kokį nematytą automobilį? Ar šiaip ką?
– Ne, nieko, tik… – Fajeta pagalvojo. – Nežinau, ar tai neįprasta, nes iš visokių pasakojimų man susidarė įspūdis, kad vaikai – siaubingi padaužos. Vakar Tamės Pret berniukų vos nepartrenkė automobilis. Mačiau savo akimis.
– Papasakokite, – Semo Burko akys taip įsisiurbė į vargšę moterį, kad Ebei jos pagailo. Fajeta ėmė dar energingiau vėduotis.
– Jie važinėjo riedlentėmis, – Fajeta atrodė pasipiktinusi. – Juk žinote, kokie tie vaikai. Gatvėje nesaugu. Nesuprantu, kodėl niekas tuo nesirūpina.
Ebė susilaikė nepasakiusi, kad būna pavojingesnės veiklos už važinėjimąsi riedlente. Ji buvo girdėjusi apie Pretų berniukus. Trylikos Markas ir penkiolikos Mičelas jau turėjo šiokių tokių nemalonumų. Įsilaužimas, chuliganizmas – vaikiškos išdaigos, neretai peraugančios į rimtesnius prasižengimus. Ebė užsirašė jų vardus į knygelę.
– Tai kas atsitiko? – paklausė ji.
– Mimozų ir Klevų sankryžoje jie šūkaudami leidosi per gatvę, visai nežiūrėdami sau po kojomis. Kai pasiekė gatvės vidurį, iš Klevų gatvės išnėrė automobilis. Pralėkė nuo jų per kelis colius. Nors berniukai ėmė rėkti ant vairuotojo ir mojuoti kumščiais, manau, jie buvo kaip reikiant sukrėsti, nes nutolo panarinę galvas kaip nuplikyti šunys.
– O automobilis? – paklausė Semas Burkas. – Gal prisimenate spalvą?
– Žinoma. Baltutėlis kaip mano tėvelio študbeikeris.
– Gal prisimenate markę ar modelį?
Ji pažvelgė į agentą kaip į ateivį iš kitos planetos.
– Senas ar naujas? – bandė padėti Ebė. – Fordas, ševroletas…
Fajeta atrodė visiškai sutrikusi.
– Nemanau, kad senas, – galiausiai atsakė, – bet neprisiekčiau, kad naujas. Be to, man visi automobiliai vienodi, išskyrus študbeikerius, bet jų nebematyti.
– Gal pastebėjote kokių nors įlenkimų ar įbrėžimų?
Ji papurtė galvą.
– Ne, tiesiog baltą automobilį.
– Dviejų ar keturių durų?
– Nežinau.
– Ar vairuotojas išlipo iš automobilio? – paklausė agentas Burkas.
– Ne, bet, manau, jis taip pat sutriko. Juk niekam nepatinka teistis. O aš girdėjau, kad Temei Pret neliko nė sudilusio skatiko po to, kai begėdis jos vyras susidėjo su Vanda Džin.
– Kiek laiko vairuotojas užtruko sankryžoje?
– Tik vieną ar dvi sekundes, o paskui nurūko lyg jį vytųsi pats velnias.
– Jį?
Fajeta padvejojo.
– Tiesiog taip pamaniau. Man visi vairuotojai – vyrai. Bet juk laikai pasikeitė. Galėjo būti moteris.
– Vairuotojo veido nematėte? – paklausė Ebė.
– Nespėjau. Viskas įvyko labai greit. Be to, man pasirodė, kad jis buvo su kepuraite. Man labiau rūpėjo vaikas ant užpakalinės sėdynės. Mergaitė nebuvo prisisegusi saugos diržo. Stebiuosi, kaip vargšelė neišlėkė pro priekinį stiklą.
– Taip ir patikėjau, kad jūs FTB agentas, – po valandos šaipėsi Markas Pretas, kai Semas prisistatė berniukams. Kaip sakė jų mama, Semas ir Ebė rado juos važinėjančius riedlentėmis senoje dujų kolonėlėje per kelis kvartalus nuo namų. Paaugliai įžūliai nepaisė ženklo „Eiti draudžiama“.
– Kodėl netiki? – paklausė Semas.
– Nes tu per senas. Jei reikėtų rizikuoti gyvybe, vagies tikrai nesučiuptum.
– Ne visi panašūs į agentą Malderį, – atsakė Semas, mostelėdamas jaunesniojo berniuko marškinėlių su X-failais link. Žvilgtelėjęs į Ebę jis pamatė, kad ji nesėkmingai stengiasi nuslėpti šypseną. „Jai smagu, – sausai pamanė jis, – nepaisant priekaištų, kuriais jis apipylė Ebę po Fajetos Gibons apklausos“.
– Ar jūsų žmonės apskritai su ja kalbėjosi? Apie tą automobilį turėjome žinoti prieš dvidešimt keturias valandas. Gal viskas būtų kitaip.
– O gal ir ne, – atkirto Ebė. – Gal tas vaikas, kurį matė Fajeta, visai ne Sara Betė. Ir be to, jei ne aš, taip ir nesužinotume nei apie baltą automobilį, nei apie dar du liudytojus. Negirdėjau, kad būtumėte ištraukęs daug informacijos, ypač pertraukdamas kas penkias sekundes.
Aišku, ji buvo teisi. Ebė pažinojo vietinius. Jie pasitikėjo ja daug labiau negu atvykėliu. Tačiau, ir suvokus tai, Semo pyktis neatlėgo. Ko gero, net atvirkščiai. Jis nesuprato, kodėl Ebė Kros jį taip erzina, kodėl jis taip norėjo su ja ginčytis ir kaltinti. Gal dėl kaitros ir įtampos tiriant sunkią bylą? O gal tiesiog nenorėjo pripažinti visą popietę tarp jų tvyrančios seksualinės traukos?
„Ji tau per jauna, – šnibždėjo proto balsas. – Per jauna ir per daug naivi“.
Deja, kūnas sakė ką kita.
Ironiškas Marko Preto kikenimas sugrąžino jį į nemalonią tikrovę.
– Tu tikrai ne Malderis, – tyčiojosi vaikinukas. – Nebent Skineris, – paminėjo vyresnio amžiaus plikį iš to paties serialo.
Semas tramdė norą perbraukti ranka per vis dar tankius plaukus ir užtvoti berniūkščiui. Akivaizdu, kad penkiolikmetis Markas Pretas jautė nesveiką panieką valdžios atstovams, ypač vyriškosios lyties. Toks požiūris ateityje jam tikrai nepadės. Iš pradžių specialioji mokykla. Paskui nepilnamečių įkalinimo įstaiga. Galiausiai kalėjimas, jei niekas nepadės jam grįžti į doros kelią.
Semui tokie dalykai – ne naujiena. Koks tėvas, tokie ir vaikai. Tėvas paliko jaunai motinai vienai auginti du berniukus. Temė Pret neatrodo gležna gėlelė. Semas pagalvojo, kad tokia moteris, ko gero, dominuoja, ir sūnus labai stengiasi pademonstruoti vyriškumą. Lyg to dar būtų negana, jis atrodo ne pagal amžių smulkus. Stoto trūkumus bando kompensuoti siautuliu.
Trylikametis brolis, ūgiu beveik pavijęs vyresnėlį, nesistengia perimti lyderio vaidmens. Mičelas stoviniavo už brolio, vis nubraukdamas nuo veido purvinus šviesius plaukus, ir į pokalbį nesikišo.
– Berniukai, norėtume užduoti jums kelis klausimus, – pasakė Ebė.
Markas pasuko į ją galvą.
– O kas ji tokia? Agentė Skali?
Įžūlus jo žvilgsnis nuslydo Ebės džinsais ir marškinėliais. Semas kunkuliavo. „Ar jam tik atrodo, ar seržantės Kros drabužiai iš tikrųjų darosi vis ankštesni?“
Atrodo, jiedu su Marku Pretu pagalvojo tą patį. Vaikinas tyliai švilptelėjo.
– Visai nieko, – sumurmėjo, spoksodamas į Ebę nevaikišku žvilgsniu.
„Paganyti