Kažkas toje nuotraukoje privertė Ebę suvirpėti. Kažkoks prisiminimas, tačiau jis ištirpo dar nespėjęs išryškėti. Ji nepatenkintu žvilgsniu tyrinėjo nuotrauką.
– Seržante Kros, gal norite ko nors paklausti?
Atsigręžusią ją pasitiko smalsus Semo žvilgsnis.
– Ne, ir taip jau sugaišinome panelę Vilder, – Ebė pakilo. – Ačiū už pagalbą.
Vikė juos palydėjo iki durų.
– Aš kalbėjau rimtai. Dėl tų mergaičių padaryčiau viską – kaip ir dėl kitų savo auklėtinių. Vien pagalvojus, kad jas galėjo nuskriausti… – ji nutilo. Akys buvo pilnos ašarų.
– Girdėjau, kad po Emilės dingimo pasisiūlėte būti patikrinta melo detektoriumi, – prie durų tarė Semas ir atsigręžė į Vikę. – Ar nepersigalvojote?
Ji pakėlė prie akių nosinę, nusišluostė ašaras ir įsmeigė į Semą tyras akis.
– Ar tai reiškia, kad aš įtariamoji?
– Visi šio miestelio gyventojai įtariamieji, panele Vilder. Tai ar sutinkate būti patikrinta melo detektoriumi? – užsispyręs pakartojo.
– Taip, – ramiai atsakė ji. – Tik iš pradžių man turbūt reikėtų pasitarti su advokatu.
– Pirmą kartą ji užsiminė apie advokatą, – tarė Ebė, kai jie pajudėjo į nuovadą. Apklausa jai paliko slogų įspūdį. Po Emilės dingimo Ebė visiškai ramiai išbraukė Vikę iš įtariamųjų sąrašo. Moteris atrodė sukrėsta pagrobimo.
O šiandien Ebė pamatė visai kitokią Vikę – nervingą, uždarą moterį, kuri prieš talkindama pareigūnams norėtų pasitarti su advokatu.
Žinoma, jos nerimo priežastis galėjo būti Semas. Apklausiami FTB nervinasi ir teisūs, ir nusikaltėliai. Ebė taip ir pasakė Semui.
Užuot atsakęs, jis paklausė, kokį automobilį vairuoja Vikė Vilder.
– Ne baltą caprice, – atsakė Ebė. – Ji turi penkerių metų tamsiai mėlyną mustangą. Pati mačiau Ferheivene.
– Gal pavyko apie ją sužinoti ką nors neįprasta?
– Turite galvoje praeitį?
– Apskritai.
Ebė gūžtelėjo pečiais.
– Kol kas nieko. Vikė Vilder užaugo Merfyje, baigė Memfio universitetą ir vieną semestrą mokytojavo Germantauno valstybinėje mokykloje. Paskui gavo darbą Ferheivene. Neteista. Net nėra įrašų apie neteisėtai paliktą automobilį aikštelėje.
– Ar kalbėjotės su jos draugais ar artimaisiais?
– Ne, išskyrus kasdienį bendravimą su Emile ir Sara Bete, nebuvo jokio pagrindo laikyti jos įtariamąja. Kai buvo pagrobta Emilė, ji su kitomis mokytojomis budėjo žaidimų aikštelėje. Aš pati ją apklausiau. Ji buvo tokia nusiminusi, kad vos galėjo ištarti žodį.
Semas tylėjo. Ebė žinojo, ką jis mano: „Apkvailina ir daug labiau patyrusius policininkus“.
– Ką pešėte iš to pokalbio? – griežtai paklausė Ebė.
– Nežinau. Sužinojau apie ją… – nutilo neįstengęs tiksliai įvardyti. – Man neatrodo, kad Vikė Vilder žaidžia atverstomis kortomis, Ebe. Manau, ji kažką slepia.
Ebės širdis skausmingai suspurdėjo.
– Apie Emilę ir Sarą Betę?
Jis pakėlė ranką nuo vairo ir pasitrynė sprandą.
– Galbūt. O gal nervinosi dėl kitko. Gal dėl manęs, kaip sakėte. Šiaip ar taip, turiu draugą Memfio skyriuje. Paskambinsiu ir paprašysiu pakalbinti senus Vikės kaimynus. Pažiūrėsime, ką jis iškapstys.
– Žinoma, – žvaliai sutiko Ebė. – Jei manote, kad tai teisėta.
Jie įvažiavo į automobilių aikštelę prie šerifo kontoros ir Semas išjungė variklį. Žurnalistai, nuo ryto apgulę duris, jau išsiskirstė po namus arba persikraustė prie paieškos vadavietės, tikėdamiesi gauti užuominų iš savanorių.
– Ką dabar darysime? – jo ranka ilsėjosi ant sėdynės atlošo prie pat jos plaukų.
Ebės širdis keistai šoktelėjo, bet jai pavyko patraukti pečiais.
– Truputį pailsėsime, o rytoj pradėsime viską iš pradžių.
„Nežiūrėk jam į akis!“ – įspėjo tylus balsas. Ji suprato, kad atrodo juokingai, bet vis vien nusuko žvilgsnį pro langą. Buvo jau vėlu, temo. Šiuo paros metu ji nuolat pajusdavo nerimą. Netrukus jai teks grįžti į tamsius, tuščius namus. Viena ruoš valgį ir vakarieniaus. Paskui grius į tuščią ir net vasarą šaltą lovą.
Ebė netikėtai mintyse išvydo save vakarieniaujančią su Semu Burku. Jie šnekučiuotųsi prie taurės vyno iki vidurnakčio. O paskui, kai nebeliktų žodžių ir vyno…
„Įdomu, koks jis meilužis?“
Klausimas Ebę apstulbino. Ji krūptelėjo supratusi, kur nuskriejo jos mintys, ir sunerimusi žvilgtelėjo į Semą. „Negi jis taip pat galvoja apie ją? Ar jai tik pasirodė, ar jis tikrai prie jos palinko lyg norėdamas…O, ne!“ – nuo įtampos jai užėmė kvapą. „O jeigu jis mėgintų pabučiuoti? Kaip reikėtų jį atstumti? Gal kaip įžeistai moteriai, o gal kaip pareigūnei?“
„O jeigu neatstumtų? Jeigu atsakydama pabučiuotų?“
„Ne, ne, ne!“ – šaukė sveikas protas. Ji griežtai skiria darbą nuo malonumų. Kadaise ji sau pažadėjo neįsimylėti policininko. Su karjera galėtum atsisveikinti. Kažin ar tai teisinga, bet teisėtvarkos sistemoje moterims ir vyrams taikomi skirtingi standartai. Su kolege užmezgęs ryšį pareigūnas daug mažiau rizikavo prarasti gerą vardą ir bendradarbių pagarbą negu pareigūnė moteris. Ebė to prisižiūrėjo iki soties ir tokia rizika jos visai neviliojo. Nei su Semu Burku, nei su kuo nors kitu.
Ji ketino jam viską pasakyti, bet staiga suprato, kad įtampa jo žvilgsnyje visai nesusijusi su Ebe. Jis buvo paskendęs savo mintyse, jos nė nematydamas ir neketindamas bučiuoti.
Ebė nuraudo supratusi, kaip baisiai galėjo apsikvailinti. „Šaunuolė“, – ji pasišaipė iš savęs ir atidarė automobilio dureles. „Tereikia pasijusti pažemintai, ir įkyrus libido grįžta į savo narvelį“.
Ebė namo grįžo tik dešimtą. Kai jiedu su Semu išsiskyrė, ji užsuko į nuovadą ir kelias valandas lygino pirštų atspaudus su pavyzdžiais iš nusikaltimų centro.
Po Emilės pagrobimo Ebė sudarė du sąrašus: vieną – daugiau nei tuzino įtariamųjų, žinomų priekabiavus prie vaikų, kitą – neseniai išėjusiųjų iš kalėjimo. Visus patikrino, bet rezultatai nenudžiugino. Kai kurie iš sąrašo vėl buvo pasodinti, keli mirę, dar keli turėjo alibi.
Darbas buvo nuobodus ir varginantis, tačiau Ebė dirbo tol, kol atspaudai pradėjo lietis. Teko skelbti nakties pertrauką.
Nors labai pavargusi, Ebė buvo per daug įsijautusi, kad užmigtų. Nepadėjo nei taurė vyno, nei karšta vonia. Močiutės name, kurį Ebė paveldėjo iš prieš trejus metus mirusios mamos, jos niekas negalėjo nuraminti.
Ji mielai pasėdėtų sode, tačiau vėlyvą vakarą neįmanoma atsiginti uodų. Įgriuvusi į supamąją kėdę močiutės siuvimo kambaryje, Ebė žiūrėjo į tamsoje šviečiančius jonvabalius.
Ją gniaužė skausmas dėl močiutės ir mamos, dėl Sedės, dėl mažųjų Saros Betės Brodi ir Emilės Kembel.
– Maldauju, padėk mums jas rasti, – ji sušnibždėjo