Šiuo požiūriu ir Džordžo sandėris su velniu buvo tik dar viena jo tikėjimo magiškomis minčių galiomis išraiška. Kad toks sandėris yra išmoningas žingsnis, galintis palengvinti kančias, Džordžas manė tik todėl, jog buvo įsitikinęs minčių tikrumu. Nors sandėris buvo sudarytas tik „jo mintyse“, Džordžas neabejojo, kad, nesilaikant susitarimo sąlygų, ir jam pačiam, ir jo sūnui lemta mirti. Džordžo sandėrį su velniu vertinant medicininiu požiūriu, galima tvirtinti, kad tai buvo tik viena iš daugelio tikėjimo magiška minčių galia formų ir vienas iš jį kamavusios psichinės ligos požymių. O kadangi šį reiškinį galima paaiškinti medicinos terminais, ilgiau į jį gilintis nėra prasmės. Tyrimas baigtas.
Tokio vertinimo blogybė ta, kad Džordžo ir velnio santykiai tampa banalūs ir nereikšmingi. Kaip jie atrodytų, jei juos vertintume iš tradicinės krikščioniškosios pasaulėžiūros pozicijų?
Žvelgiant iš šio požiūrio taško, žmonija (o gal net ir visa visata) priversta dalyvauti titaniškoje gėrio ir blogio jėgų – Dievo ir velnio – dvikovoje. Mūšio laukas – kiekvieno žmogaus siela. Nuo šio mūšio baigties priklauso visa žmogaus gyvenimo prasmė. Vienintelis ir svarbiausias klausimas, kuriam – Dievui ar velniui – atiteks žmogaus siela. Sudaręs tokį sandėrį Džordžas susidėjo su velniu ir taip jo sielai kilo didžiausias žmonijai žinomas pavojus. Tai neabejotinai buvo kulminacinis jo gyvenimo momentas. Nuo jo sprendimo priklausė galbūt net visos žmonijos likimas. Jį įdėmiai stebėjo angelų chorai ir demonų armijos, sekdami kiekvieną jo mintį ir nepaliaujamai melsdami vienokios ar kitokios baigties. Galų gale, atsižadėjęs sandėrio ir draugystės su velniu, Džordžas išsigelbėjo iš pragaro ir tuo pašlovino Dievą, suteikė vilties žmonijai.
Ką reiškia Džordžo sudarytas sandėris: ar tai tik dar vienas neurozės požymis, ar lemiamas jo egzistencijos momentas, turintis pasaulinę svarbą?
Šioje knygoje nesiekiu sumenkinti medicininio vertinimo. Iš visų galimų vertinimo modelių – o jų yra daug – jis ir toliau išlieka veiksmingiausias psichinės ligos pažinimo būdas. Tačiau kartais tam tikrais atvejais geriau tinka kiti metodai.
Tuomet tenka rinktis, koks bus mūsų požiūris. Džordžui papasakojus apie sandėrį su velniu, turėjau apsispręsti, ar tai laikyti tik dar vienu tipiniu neurozės simptomu, ar moralinių vertybių krizės ženklu. Jei būčiau vertinęs medicininiu požiūriu, man nebūtų tekę imtis jokių skubių veiksmų, jei moraliniu – Džordžo ir viso pasaulio labui iš paskutiniųjų turėjau stengtis išspręsti šią moralinę dilemą. Kurį kelią rinktis? Apsisprendęs Džordžo sandėrį (nesvarbu, kad jis buvo sudarytas vien mintyse) laikyti nemoraliu ir labai aiškiai jam parodęs viso šio reikalo amoralumą, be jokios abejonės, pasirinkau dramatiškesnį kelią. Manau, kad bendra taisyklė yra tokia: jei tam tikru momentu privalome apsispręsti, kuriuo keliu eiti, tikriausiai turėtume rinktis dramatiškiausią, t. y. tą, kuris konkretų nagrinėjamą įvykį padaro nepaprastai reikšmingą.
Vis dėlto vienpusiškai vertinti kokį nors klausimą netikslinga ir nepatartina. Mes, gyvenantys Šiaurės Amerikoje, žiūrėdami į mėnulį įžvelgiame žmogaus siluetą. Kažkur girdėjau, kad gyvenantieji Centrinėje Amerikoje, mato kiškį. Kurie teisūs? Be abejo, ir tie, ir kiti, nes požiūrio skirtumus lemia kultūrinės ir geografinės aplinkybės. Įvairūs vertinimo modeliai – tai tik skirtingi požiūriai. Juk norėdami kuo daugiau sužinoti apie mėnulį – ar bet kurį kitą reiškinį, – privalome informaciją apie jį vertinti kuo įvairesniais požiūriais.
Todėl šioje knygoje stengsiuosi pateikti įvairiapusį vertinimą. Skaitytojus, kurie mėgsta aiškumą ir paprastumą (arba pernelyg supaprastintą informaciją), tai gali trikdyti. Tačiau nagrinėjant šią temą reikia daugiau nei vien paviršutiniško aiškumo. Žmogiškasis blogis pernelyg svarbus, kad pakaktų vienpusio požiūrio. Be to, tai pernelyg platus gyvenimiškas reiškinys, kurio neįmanoma įsprausti į siauro vertinimo rėmus. Ir iš tiesų, jis yra toks fundamentalus, kad pats savaime neišvengiamai tampa paslaptingas. Mes niekada iki galo nesuvoksime fundamentalių realybės dėsnių, ir tik kai kuriuos iš jų galbūt pavyks pažinti geriau. Nors iš tikrųjų, kuo labiau į juos gilinamės, tuo aiškiau matome, kad jų nesuprantame, o jų paslaptingumas ima kelti pagarbią baimę.
Tai kokia prasmė bandyti visa tai suvokti? Jau vien toks klausimas skamba nihilistiškai, lyg nuo neatmenamų laikų girdimas velnio balsas.[10] Kodėl reikia kažką daryti ar kažko mokytis? Ogi paprasčiausiai todėl, kad daug geriau – ir maloniau, ir naudingiau – bent šį tą žinoti apie tai, kas esame, nei bejėgiškai kapanotis aklinoje tamsoje. Iki galo negalime nei suvokti šio reiškinio, nei kaip nors jo pakeisti, tačiau, kaip teigė J. R. R. Tolkienas: „Mums reikia ne suvaldyti visus pasaulio tvanus, bet dorai nugyventi mums skirtus metus, išrauti blogį iš mūsų laukų, kad įpėdiniams liktų švari dirva. Ne mes nuspręsime, kokiu oru jie kvėpuos.“[11]
Taigi, mokslas kaip įmanydamas stengiasi išsiaiškinti pasaulio paslaptis. Pamažu ir mokslininkai pradeda susitaikyti su mintimi, kad požiūris turi būti visapusiškas. Fizikų nebeglumina mintis, kad šviesa vienu metu yra ir dalelė, ir banga. Psichologijoje vertinant reiškinius laikomasi įvairiausių požiūrių: biologinio, psichologinio, psichologinio-biologinio, sociologinio, socialinio-biologinio, froidistinio, racionaliojo ir emocinio, bihevioristinio, egzistencinio ir t. t. Ir nors mokslui reikia šviesių protų, kurie sugebėtų sukurti vieną vertinimo modelį, leidžiantį geriausiai suvokti reiškinių esmę, pacientui, kuris nori būti kuo geriau suprastas, reikėtų ieškotis tokio gydytojo, kuris sugebėtų į žmogaus sielos paslaptis pažvelgti įvairiais aspektais.
Vis dėlto mokslinės pažiūros dar nėra labai plačios. Skyrius „Blogio psichologijos kūrimo link“ taip pavadintas būtent todėl, kad mes dar neturime pakankamai mokslinių žinių apie žmogiškąjį blogį, kad jas jau būtų galima vadinti psichologija. Kodėl taip nutiko? Blogio samprata jau tūkstančius metų yra svarbiausia religinių doktrinų tema, tačiau psichologijos mokslas jos beveik nenagrinėja, nors atrodo, kad ši sritis turėtų būti ypač aktuali. Tokią keistą padėtį iš esmės lėmė tai, kad mokslinės ir religinės pažiūros lig šiol buvo laikomos visiškai nesuderinamomis – tarsi aliejus ir vanduo, tarpusavyje nesimaišantys ir nesusiliejantys.
Septyniolikto amžiaus pabaigoje, kai paaiškėjo, kad istorija su Galilei neigiamai atsiliepė ir mokslui, ir Bažnyčiai, abi šios institucijos sudarė nerašytą susitarimą dėl nebendravimo. Pasaulis buvo gana dirbtinai padalytas į gamtinį ir antgamtinį. Religija pritarė, kad gamtinis pasaulis – išskirtinai mokslininkų veiklos sritis, o mokslas, savo ruožtu, sutiko nesikišti į dvasinius reikalus, arba, tiksliau tariant, į moralinių vertybių sritį. Ir išties, buvo laikoma, kad mokslas neturi nieko bendro su moralės dalykais.
Tad pastaruosius tris šimtus metų tarp mokslo ir Bažnyčios buvo didelė takoskyra. Tokios skyrybos, po kurių abipusis bendravimas kartais būdavo lydimas dygių pašaipų, nors dažniau neįtikėtinai taikus, lėmė, kad blogio problemos gvildenimas tapo vien dvasinių mąstytojų užsiėmimu. Neskaitant kelių išimčių, mokslininkai net nebandė domėtis, kaip sekasi ieškoti šios problemos sprendimo, ir taip elgėsi vien vedami įsitikinimo, kad mokslas neturi turėti nieko bendro su moralinėmis vertybėmis. Jau pats žodis „blogis“ pirmiausia turi būti apibrėžtas vertybiniu požiūriu, vadinasi, griežtai nuo vertybių atsiribojęs mokslas net negali šio klausimo nagrinėti.
Vis dėlto dabar viskas keičiasi. Mokslas, nepripažįstantis religinių vertybių ir tiesų, galų gale nuvestų į pasauline branduoline katastrofa pasibaigsiančias ginklavimosi varžybas. Jei Bažnyčia visiškai atsisakytų mokslui būdingų abejonių ir kritiško žvilgsnio, ji virstų