Tikinate, kad nesate kaltas dėl sandėrio su velniu, nes jį sudarėte verčiamas aplinkybių. Žinoma, kad taip. Kodėl gi dar reikėtų parsidavinėti velniui, jei ne tam, kad išsivaduotum iš kančių? Jei, kaip kartais teigiama, velnias šlaistosi aplink, ieškodamas sielų, kurios sutiktų parsiduoti, nė kiek neabejoju, kad jo akys nukreiptos į tuos, kurie verčiami vienokių ar kitokių aplinkybių pasiruošę griebtis bet ko. Svarbiausia ne tai, kam ryžtamės verčiami aplinkybių, o tai, kaip tai darome. Kai kurie išlieka tvirti ir įveikia sunkumus pakelta galva, kiti palūžta ir pasiduoda. Jūs pasiduodate ir, reikia pasakyti, labai lengvai.
Lengvai. Lengva – štai geriausiai jus apibūdinantis žodis, Džordžai. Jums reikia, kad viskas klostytųsi lengvai. Kietuolis Džo. Išties manau, kad per gyvenimą einate lengvai, tačiau nežinau, ar taip pat lengvai nenužingsniuosite tiesiai į pragarą. Jūs visuomet ieškote lengviausios išeities, Džordžai. Ne teisingiausios, bet lengviausios. Kai tenka rinktis, ar žengti teisingu, ar lengvu keliu, visada pasirenkate pastarąjį. Tą, kuris neverstų kentėti. Tiesą sakant, padarytumėte bet ką, kad tik galėtumėte eiti lengvu keliu, net jei dėl to reikėtų parduoti savo sielą ir paaukoti sūnų.
Kaip jau minėjau, džiaugiuosi, kad jaučiatės kaltas. Jei jūsų negraužtų sąžinė pasirinkus lengviausią išeitį, kad ir kokia ji būtų, jau niekaip nebegalėčiau jums padėti. Dabar jau žinote, kad psichoterapija nėra lengvas kelias. Tai reiškia, kad tenka išmokti įsigilinti į tam tikrus dalykus, nors tai ir nemalonu, net labai nemalonu. Tai reiškia, kad negalite sprukti šalin ir kad renkatės teisingą, o ne lengvą sprendimą. Jei pasiryšite įsigilinti į skausmingus savo gyvenimo aspektus – skaudžią vaikystę, nelaimingą santuoką, išmoksite kalbėti apie mirtį ir suvoksite, kad esate bailys, – galiu jums padėti. Esu įsitikinęs, kad mums pavyks. Bet jei ieškosite tik lengviausio būdo išvengti kančios, manau, kad tuomet jums pakeliui su velniu, ir net neįsivaizduoju, kaip psichoterapiniai užsiėmimai jums galėtų padėti.
Dabar tylėjo Džordžas. Tyloje vėl tiksėjo minutės. Mūsų susitikimas dabar jau tęsėsi dvi valandas. Galų gale jis tarė:
– Juokingose istorijose su velniu sandėrį sudaręs žmogus paprastai nebegali persigalvoti. Kartą pardavus sielą, velnias jos nebeatiduoda. Galbūt man keistis jau per vėlu.
– Nežinau, Džordžai, – tariau. – Kaip jau sakiau, apie šiuos dalykus nelabai nusimanau. Jūs pirmasis iš mano pažįstamų žmonių sudarėte tokį sandėrį. Aš, kaip ir jūs, net nežinau, ar velnias išties egzistuoja. Tačiau iš to, kiek pažįstu jus, ko gero, galėčiau pabandyti išmąstyti, kaip viskas yra iš tikrųjų. Manau, kad jūs iš tikrųjų sudarėte sandėrį su velniu ir, taip pasielgus, jums velnias tapo tikra būtybe. Trokšdamas išsivaduoti iš kančių, velnią pavertėte realiu padaru. Kadangi suteikėte jam galimybę egzistuoti, manau, kad turite tokią pačią galią nutraukti jo egzistenciją. Kažkur giliai širdyje intuicija man kužda, kad dar įmanoma viską atitaisyti. Manau, kad galite pradėti iš pradžių. Jei imsite galvoti kitaip ir pasiryšite ištverti sunkumus, sutartis neteks galios, ir velniui teks pasiieškoti ko nors kito, kuris suteiktų galimybę egzistuoti.
Džordžas atrodė labai nuliūdęs.
– Pastarąsias dešimt dienų, – tarė jis, – jaučiausi geriau negu per visus ligšiolinius mėnesius. Kelios mintys šmėstelėjo mano galvoje, bet į jas sugebėjau nekreipti dėmesio. Kad galėčiau pradėti iš pradžių, teks grįžti ten, kur buvau prieš dvi savaites, kai skendėjau didžiulėse kančiose.
– Ko gero, jūs teisus, – pritariau.
– Vadinasi, manęs prašote sąmoningai pasmerkti save kančioms?
– Mano manymu, derėtų tą padaryti, Džordžai. Ne dėl manęs, o savo paties labui. Galiu to paprašyti, jei jums bus lengviau apsispręsti.
– Tai reiškia pasirinkti kančią, – svarstydamas kalbėjo Džordžas. – Net nežinau. Nesu tikras, ar man pavyks. Net nežinau, ar to noriu.
Pakilau iš savo vietos.
– Ar pirmadienį atvyksite į užsiėmimą? – paklausiau.
– Taip. Būtinai.
Džordžas atsistojo. Priėjęs paspaudžiau jam ranką.
– Tuomet iki pirmadienio. Labanakt.
Tas vakaras buvo Džordžo psichoterapinio gydymo lūžio taškas. Pirmadienį jo negalavimai vėl paūmėjo. Tačiau buvo ir permainų. Jis jau nebemaldavo manęs liepti jam negrįžti atgal. Jis taip pat atrodė kiek labiau suinteresuotas analizuoti savo mirties baimę ir išdrįso pažvelgti į tą bedugnę, kuri trukdė jiems su žmona suprasti vienas kitą ir susikalbėti. Ilgainiui jo entuziazmas augo. Galų gale, mano padedamas jis net sugebėjo paprašyti žmonos užsirašyti į terapinius užsiėmimus. Pasiūliau jai lankytis pas kitą psichologą, ir jiedu pasiekė puikių rezultatų. Santuoka pamažu tapo tvirtesnė.
Kai Glorija jau buvo pradėjusi lankyti terapinius užsiėmimus, daugiausia dėmesio mudviejų užsiėmimuose skyrėme neigiamiems Džordžo jausmams: analizavome jo pyktį, nepasitenkinimą, nerimą, prislėgtą nuotaiką, o visų pirma – liūdesį ir sielvartą. Jis suvokė esąs gana jautrus žmogus, kurį jaudindavo besikeičiantys metų laikai, vaikų augimas ir mintys apie būties laikinumą. Jis suprato, kad šie neigiami jausmai, jo jautrumas ir pažeidžiamumas, bėgimas nuo kančios ir sudaro jo žmogiškumo esmę. Džordžo elgesys vis rečiau primindavo kietuolio Džo manieras, o ištvermingumas didėjo. Saulėlydžio metas ir toliau jį liūdino, tačiau jis išmoko nesinervinti. Negalavimai – įkyrios mintys, iš pradžių pasireikšdavusios tai stipriau, tai silpniau, po kelių mėnesių nuo mūsų pokalbio apie sandėrį su velniu ėmė nykti. Baigiantis kitiems metams tų minčių išvis neliko. Po dvejų metų nuo pirmo apsilankymo pas mane Džordžo terapinis gydymas buvo baigtas. Nors jis ir nebuvo pats stipriausias iš visų žmonių, bet jautėsi stipresnis nei bet kada anksčiau.
# 2
Blogio psichologijos kūrimo link
Apie vertinimo modelius ir paslaptį
Požiūris gali būti labai įvairus.
Psichiatrai labiausiai įpratę žmones vertinti pagal jų sveikatos būklę ir ligas. Toks požiūris vadinamas medicininiu vertinimu. Tai – labai naudingas ir veiksmingas žmonių pažinimo būdas.
Vertinant šiuo požiūriu, Džordžas sirgo labai konkrečia liga – obsesine-kompulsine neuroze. Apie šią ligą žinome gana daug. Daugeliu aspektų Džordžui pasireiškė tipiniai šios ligos simptomai. Pavyzdžiui, obsesinės-kompulsinės neurozės ištakos siekia ankstyvą vaikystę ir beveik visuomet prasideda nuo ne visai sėkmingų bandymų išmokyti vaiką naudotis tualetu. Džordžas negalėjo pasakyti, kaip buvo ugdomi jo higienos įgūdžiai, tačiau vien iš to, kad jo tėvas negyvai užtalžė kačiuką dėl priteršto kilimo, galima spręsti, jog Džordžui buvo labai aiškiai duota suprasti, kad jis privaląs kuo greičiau išmokti susitvarkyti, nes kitaip bus blogai. Užaugęs Džordžas neatsitiktinai tapo ypač tvarkingas ir pedantiškas – tai itin būdinga obsesiniu-kompulsiniu sindromu sergantiems žmonėms.
Šia neuroze sergantiems žmonėms taip pat būdinga tikėti tuo, ką psichiatrai vadina „magiška minčių galia“. Tikėjimas šia galia gali pasireikšti įvairiai, tačiau dažniausiai tai būna įsitikinimas, kad vien mintimis galima sukelti tam tikrus įvykius. Paprastai tuo tiki maži vaikai. Pavyzdžiui, penkerių metų berniukas gali pagalvoti taip: „Noriu, kad mažoji sesutė