8
Šiaurės Karolinos valstijos sostinė. (Vert. past.)
9
Miestas Šiaurės Karolinoje. (Vert. past.)
10
Visuose pasakojimuose apie egzorcizmo atvejus demoniški balsai ištisai perša vienokias ar kitokias nihilistines mintis.
11
J. R. R. Tolkien, Karaliaus sugrįžimas, Alma littera, 2008.
12
Buvusi religinė bendruomeninė gyvenvietė šiaurės vakarų Gajanoje, kurioje 1978 m. nusižudė 913 gyventojų. (Vert. past.)
13
XX a. aštuntajame dešimtmetyje. (Vert. past.)
14
Entropija, tinginystė ir pirmapradė nuodėmė išsamiai aptariamos M. Scotto Pecko knygoje Nepramintuoju taku.
15
Žodžių žaismas anglų kalboje: evil (liet. blogis) ir live (liet. gyvas). (Vert. past.)
16
Erich Fromm, The Heart of Man: Its Genius for Good and Evil (Žmogaus širdis: gebėjimas jausti gėrį ir blogį), Harper & Row, 1964.
17
Evangelija pagal Joną, 10, 10.
18
Evangelija pagal Matą, 8, 22.
19
Evangelija pagal Joną, 8, 44.
20
J. R. R. Tolkien, Hobitas, Alma littera, 2012, Žiedų valdovas, 2014.
21
Psichodiagnostinė metodika. (Vert. past.)
22
Harold S. Kushner When Bad Things Happen to Good People, Schocken Books, 1981.
23
Skiriamos trys pagrindinės šiuo metu egzistuojančios teologinės blogio sampratos. Pirmoji – tai nedualistinė hinduizmo ir budizmo doktrina, kurioje blogis suvokiamas tiesiog kaip kita medalio pusė. Kur yra gyvybė, turi būti ir mirtis, kas auga, turi ir sunykti, kas sukuriama – sunaikinama. Todėl ši nedualistinė doktrina teigia, kad gėrio ir blogio takoskyra – tai iliuzija. Toks požiūris rado atgarsį tariamose krikščioniškos pakraipos sektose, kaip antai krikščioniškojo mokslo bažnyčioje ir neseniai išpopuliarėjusioje stebuklingo mokymo bendruomenėje, nors krikščionių teologai tokius teiginius vadina šventvagiškais. Pagal antrąją sampratą teigiama, kad blogis yra gėrio priešprieša, bet irgi Dievo kūrinys. Kad galėtume vadovautis laisva valia (kurią Dievas mums būtinai turi suteikti, kad būtume sukurti pagal jo atvaizdą), turi būti ir galimybė klysti, ir todėl turi būti sąlygos blogiui egzistuoti. Šią blogio sampratą, kurią aš vadinu integruotu dualizmu, palaikė Martinas Buberis, blogį palyginęs su „mielėms tešloje“ – tai Dievo pridėtas fermentas žmogaus sieloje, be kurio žmogaus asmenybė negalėtų augti (Good and Evil, Charles Scribner‘s Sons, New York, 1953, p. 94). Trečiąją svarbiausią blogio sampratą, kurią propaguoja tradicinė krikščioniška pasaulėžiūra, vadinu velniškuoju dualizmu: blogis suprantamas ne kaip Dievo kūrinys, bet kaip jam nepavaldus atgrasus vėžinis darinys. Nors ir ši samprata turi trūkumų (kurie bus paaiškinti 6 skyriuje), ji vienintelė iš visų trijų tinkamai traktuoja žudymo ir žudiko klausimą.
24
The Heart of Man: Its Genius for Good and Evil; taip pat žr. jo knygą The Anatomy of Human Destructiveness (Žmogiškojo destruktyvumo anatomija), Holt, Rinehart & Winston, 1973., joje ši tema nagrinėjama išsamiau, bet ne taip novatoriškai.
25
Good and Evil, p. 139–140.
26
Kyla klausimas, ar blogas žmogus jaus pasišlykštėjimą bendraudamas su kitu blogu žmogumi. Nežinau. Būtų nepaprastai įdomu patyrinėti šį klausimą, nes, radę atsakymą, daug sužinotume apie žmogiškojo blogio pobūdį ir kilmę. Teoriškai mąstant, jei žmogus tampa blogas todėl, kad augo blogoje šeimoje, tokiam vaikui jo tėvai atrodys visai normalūs, o jo išankstinio perspėjimo sistema bus nesusiformavusi. Kitu atveju, vaikui ilgą laiką neišvengiamai būnant šalia blogų tėvų, bet kokios savisaugos mechanizmo užuomazgos ilgainiui sunaikinamos.
27
Pasišlykštėjimas gali kilti ir bendraujant su kai kuriomis ligomis sergančiais žmonėmis. Pavyzdžiui, paprastai būdavo šlykštimasi raupsuotaisiais. Tokia reakcija pastebima ir bendraujant su žmonėmis, kuriems amputuotos galūnės ar kurie turi kokių apsigimimų. Nors psichiatrams tokios reakcijos gerai žinomos, ši problema psichoterapeuto ir paciento santykiuose išsamiau nenagrinėta.
28
The New Yorker, 1978 m. liepos 3 d., p. 19.
29
Mus baudžia ne Dievas, o mes patys. Esantieji pragare ten atsidūrė savo paties noru. Panorėję galėtų bematant iš ten dingti. Bėda ta, kad dėl moralinių įsitikinimų kelias iš pragaro jiems atrodo nepaprastai pavojingas, gąsdinantis, skausmingas ir nepakeliamai sunkus. Todėl jie lieka, kur buvę, nes atrodo, kad ten – saugiau ir lengviau. Jiems taip geriau. Tokia situacija ir jos psichodinamika nagrinėta nuostabioje C. S. Lewiso knygoje Didžiosios skyrybos. Mintis, kad žmonės pragarą susikuria patys, nėra plačiai žinoma, tačiau akivaizdu, kad tai – gera psichologinė ir teologinė interpretacija.
30
Įvardijimo galia puikiai aprašyta Ursulos Le Guin knygoje A Wizard of Earthsea (Žemjūrės burtininkas), Parnassus Press, 1968.
31
Jungas teisingai manė, kad blogis kyla iš nesugebėjimo „susitikti“ su Šešėliu.
32
Ko gero, pats gražiausias krikščioniškosios doktrinos aspektas – pakantumas nuodėmei, nors tuo labai dažnai piktnaudžiaujama, kartais net piktybiškai. Požiūris į nuodėmę yra dvilypis: viena vertus, tvirtinama, kad mūsų žmogiškoji prigimtis yra nuodėminga, ir todėl bet kuris tikras krikščionis turi save laikyti nusidėjėliu. Tai, kad daug oficialiai krikščionybę išpažįstančių ir uoliai tikinčių žmonių širdyje savęs nelaiko nusidėjėliais, turėtų būti laikoma ne šios doktrinos trūkumu, bet paties žmogaus nesugebėjimu tuo patikėti. Apie tai bus išsamiau kalbama, nagrinėjant krikščionybės kauke prisidengusį blogį. Kita vertus, krikščionybė taip pat teigia, kad už mūsų nuodėmes atleidžiama, bent jau tiems, kurie dėl jų atgailauja. Suvokus, kokia iš tikrųjų nuodėminga mūsų prigimtis, gali apimti kone paralyžiuojantis bejėgiškumas, jei kartu netikėtume krikščioniškojo Dievo gailestingumu ir atlaidumu. Todėl sveikos nuovokos nepraradęs Bažnyčios mokymas irgi sutinka, kad ištisai graužtis dėl kiekvieno menkiausio nusižengimo (tai dar vadinama perdėtu uolumu) – irgi nuodėmė. Kadangi Dievas mums atleidžia, nesugebėti atleisti sau pačiam