Melo žmonės. Morgan Scott Peck

savo, kaip itin moralaus žmogaus, reputaciją. Jiems tai labai svarbu. Jie stengiasi griežtai vadovautis socialinėmis normomis ir jaudinasi, ką apie juos pagalvos kiti. Kaip ir Bobio tėvai, jie tvarkingai rengiasi, laiku nueina į darbą, moka mokesčius. Iš pažiūros susidaro įspūdis, kad jų elgesys – nepriekaištingas.

      Žodžiai „įvaizdis“, „išvaizda“ ir „iš pažiūros“ labai svarbūs siekiant suprasti blogų žmonių moralės principus. Nors atrodo, kad jiems trūksta noro būti geriems, jie karštai trokšta atrodyti geri. Tačiau jų „gerumas“ visais požiūriais yra vien akių dūmimas. Iš tiesų, tai – melas. Štai kodėl juos vadinu melo žmonėmis.

      Tokie žmonės iš tikrųjų meluoja ne tiek norėdami apgauti kitus, kiek save pačius. Jie negali arba nenori kančių, kurias tektų patirti ėmus kaltinti save. Išorinė jų gyvenimo pusė – tarsi veid-rodis, kuriame jie mato teisingą savo pačių atvaizdą. Vis dėlto savęs apgaudinėti nereikėtų, jei blogi žmonės nejustų, kas gera, o kas – bloga. Meluojame tik tuomet, kai stengiamės nuslėpti tai, ką žinome esant neteisėta. Prieš meluojant, privalo atsirasti bent šiokių tokių sąžinės likučių. Nėra ko slapukauti, jei nejaučiame, kad kažką reikia slėpti.

      Taigi, susiduriame su tam tikru paradoksu. Prieš tai sakiau, kad blogi žmonės save laiko tobulais, tačiau esu įsitikinęs ir tuo, kad tuo pat metu jie nesąmoningai nutuokia apie juose tūnantį blogį. Būtent šio pojūčio jie ir stengiasi karštligiškai atsikratyti. Svarbiausias blogo žmogaus ypatumas – ne tai, kad jis nesuvokia savo nuodėmingo ar ydingo elgesio, bet kad negali pakęsti šio jausmo. Vienu ir tuo pačiu metu blogi žmonės suvokia, kad elgiasi blogai, ir desperatiškai stengiasi atsiriboti nuo šio suvokimo. Skirtingai nuo psichopatų, kuriems iš prigimties svetimas moralumo pojūtis, blogi žmonės ištisai stengiasi apgauti savo sąžinę ir iš paskutiniųjų neigia savo blogus poelgius, kad nejustų graužaties. Bobio tėvai visiems savo poelgiams turėjo paaiškinimus, kurie kuo puikiausiai įtikino bent jau juos pačius (ne mane). Tokiems žmonėms trūksta ne sąžinės, tačiau gebėjimo išgirsti sąžinės balsą. Blogi tampame tuomet, kai stengiamės nuo savęs pasislėpti. Blogis kenkia ne dėl tiesioginių veiksmų, bet netiesiogiai, kai pradedama šitaip slapukauti. Jis atsiranda ne dėl to, kad nejaučiame kaltės, bet kai mėginame kaltės jausmo nusikratyti.

      Tad dažnai blogį galima atpažinti iš tų pačių bandymų jį nuslėpti. Kad meluojama, suprantame dar prieš sužinodami apie blogą poelgį, kurį stengiamasi šiuo melu paslėpti: pirmiausia pamatome priedangą, o tik tada suvokiame patį faktą. Matome šypseną, kuri slepia neapykantą, malonią ir lipšnią laikyseną, po kuria kunkuliuoja įsiūtis, aksominę pirštinę, kurioje slepiamas sugniaužtas kumštis.

      Kadangi tokie žmonės moka meistriškai apsimetinėti, tik retais atvejais pavyksta suvokti piktus blogio kėslus. Paprastai tokių žmonių išorė būna nepermatoma. Tačiau pro mūsų akis neprasprūs jų mėginimai „žaisti šiurpias slėpynes neįžvelgiamoje tamsoje, kurioje ta keista žmogaus siela stengiasi pabėgti ir pasislėpti nuo savęs“.[36]

      Knygoje Nepramintuoju taku teigiau, kad tinginystė arba siekis išvengti „pelnytos kančios“ – visų psichinių sutrikimų pagrindas. Čia taip pat reikia paminėti ir skausmo vengimą ar baimę jį patirti. Tačiau blogus žmones nuo visų kitų, nusižengiančių dėl psichinių nukrypimų, galima atskirti pagal skausmo pobūdį, kurio šie stengiasi išvengti. Tai nėra šiaip skausmo neištveriantys žmonės ar tinginiai. Kaip tik priešingai – jie karščiau nei visi kiti ištisai stengiasi susikurti ir išlaikyti labai oraus žmogaus įvaizdį. Gali sąmoningai ir net labai mielai kęsti didelius sunkumus, kad tik įgytų norimą statusą. Jie negali pakęsti tik tam tikros vienos rūšies skausmo: skausmo, pajutus sąžinės graužatį ir suvokus, kokie jie nuodėmingi ir netobuli.

      Kadangi blogio apimti žmonės pasiruošę beveik viskam, kad tik netektų patirti apmąstymų keliamo skausmo, psichoterapinės pagalbos jie paprastai kreipiasi paskutiniai. Blogio pritvinkę žmonės vengia šviesos – gerumo šviesos, kuri leidžia juos pamatyti iš arti, gilios savianalizės šviesos, kuri leidžia pažinti jų vidų, tiesos šviesos, kuri pramuša jų apgaulės šarvus. Psichoterapija visų pirma yra akis atveriantis procesas. Neskaitant tų atvejų, kai blogis įgyja kraštutines formas, blogi žmonės paprastai ieškos bet kokių kitų išeičių, bet ne psichiatro kabineto. Tokiems žmonėms griežta psichoanalitinė savistaba prilygsta savižudybei. Iš esmės apie žmogiškąjį blogį tiek nedaug mokslinių žinių turime tik todėl, kad blogi žmonės ypač vengia tapti tyrimo objektais.

      Jei pagrindinė blogio apimto žmogaus yda nėra sąžinės trūkumas, tai iš kur atsiranda tas blogis? Mano manymu, pagrindinė psichologinė žmogiškojo blogio priežastis yra tam tikros narcistinės savybės.

      Narciziškumas ir valia

      Narciziškumas, arba susireikšminimas, gali pasireikšti įvairiai. Turėti tam tikrų narcistinių savybių yra visiškai normalu, kai kurios iš jų būdingos vaikams, bet nederamos suaugusiesiems. Kai kurios yra akivaizdžiai patologiškesnės nei kitos. Ši tema ir labai sudėtinga, ir labai svarbi. Tačiau šioje knygoje nesiekiama išsamiai išnagrinėti šią temą, todėl nieko nelaukdami ir pereikime prie tos konkrečios patologinės būsenos, kurią Erichas Frommas vadino piktybiniu narciziškumu.

      Piktybinis narciziškumas pasižymi nenuolankumu. Visi normalios psichikos suaugę žmonės vienaip ar kitaip paklūsta kuriai nors aukštesnei jėgai – Dievui, tiesai, meilei ar kokiems nors kitiems idealams. Jie elgiasi taip, kaip jiems liepia Dievas, o ne taip, kaip norėtųsi patiems. „Tebūnie tavo, o ne mano valia“, – sako Dievui atsidavęs žmogus. Jie tiki tuo, kas yra tikra, o ne tuo, ką patys norėtų manyti esant tikra. Skirtingai nuo Bobio tėvų, tokiems žmonėms svarbiau artimo žmogaus poreikiai, o ne jų pačių norai. Trumpai tariant, visi psichiškai sveiki individai daugiau ar mažiau klauso savo sąžinės balso. Blogi žmonės elgiasi kitaip. Kai kaltės jausmo ir norų suderinti nepavyksta, kaltės jausmas nustumiamas į šalį, o norai lieka.