Suvokiau, kaip man malonu matyti jį šypsantis.
Po vakarienės vėl grįžome prie to paties kampo.
„Morisai, ar norėtum susitikti kitą pirmadienį ir kartu pavakarieniauti?“ – paklausiau.
„Taip“, – atsakė jis.
„Tai susitinkame vėl čia septintą?“
„Gerai, – sutiko jis. – Ačiū už kepsnį.“
„Nėra už ką, Morisai. Labos nakties. Ir būk atsargus.“
Atsisveikinęs jis nubėgo. Galbūt namo. O gal kur nors kitur. Eidama į savo butą stengiausi negalvoti, kur jis gali būti.
Kitą pirmadienį mudu nuėjome į Brodvėjaus užkandinę Penkiasdešimt penktojoje gatvėje. Morisas kasdien pro ją praeidavo, bet niekada nebuvo užsukęs į vidų. Kartą ar du dirstelėjo per langus į vidų kaip ir į daugybę kitų kavinių, restoranų ir parduotuvių Manhatane. Tai buvo dar viena jam neprieinama vieta.
Kavinėje Morisas pavartė storą valgiaraštį ir galiausiai nusprendė valgysiąs kiaušinių.
„Kiaušinių? – nustebau. – Tokiu metu?“
Morisas sutriko. Jis nesuprato, apie ką čia kalbu. Berniukas nežinojo, kas yra pusryčiai, pietūs ar vakarienė. Jis nežinojo, kad skirtingu dienos metu valgomi skirtingi produktai. Jam valgis nesisiejo su jokia tvarka.
Vaikas valgė viską, ką gaudavo, ir tada, kada gaudavo.
Morisas užsisakė kiaušinių, o padavėja paklausė: „Keptų ar plaktų?“
„Keptų“, – surizikavo Morisas. Prie kiaušinienės jis dar užsisakė apelsinų sulčių, bet kai padavėja jų atnešė, tik susiraukė ir net neparagavo.
„Ar ne tokių norėjai?“
„Jos sugedusios, panele Laura, – pasakė jis. – Čia kažkas plaukioja.“
Paaiškinau jam apie vaisių minkštimą ir jis atsargiai paragavo. O tada užsivertė stiklinę, keliais gurkšniais ištuštino ir paprašė dar.
Vėliau, kai grįžome į mūsų susitikimo vietą, paklausiau: „Kitą pirmadienį, Morisai? Septintą?“
„Taip, panele Laura. Ateisiu. Ir ačiū už vakarienę.“
Jau seniai norėjau padaryti jam staigmeną ir nusprendžiau to imtis kitą pirmadienį. Paklausiau, ar jam patinka sportas. Pasirodo, Morisas – Niujorko beisbolo komandos Mets gerbėjas ir visada žiūri jų rungtynes per televizorių.
„Ar kada nors ėjai stebėti rungtynių?“
„Tikro žaidimo? Niekada!“
Mano viršininkė turėjo prisipirkusi bilietų į komandos Mets rungtynes visam sezonui. Turiu du jaunesnius brolius ir puikiai žinau, koks svarbus ir įdomus gali būti beisbolas berniukui. Todėl ir parengiau tokią staigmeną: pirmą kartą nusivesiu Morisą pasižiūrėti beisbolo rungtynių į stadioną.
Mano jauniausiajam broliukui Frenkui šiame pasaulyje nėra nieko nuostabesnio ir stebuklingesnio nei sena, jau nutrinta odinė beisbolo pirštinė, kurią jis saugo ir itin brangina. Neprisimenu, kokio ji gamintojo: Rawlings ar Wilson. Neveid-mainiausiu – nesuprantu, kodėl berniukus taip žavi beisbolas ir visi su juo susiję daiktai.
Tiesiog žinau, kad taip yra, ir tai puikiai patvirtina šešiamečio Frenko pavyzdys: dėl kažkokių man nesuprantamų priežasčių jis dievino savo beisbolo lazdą, kepuraitę, o labiausiai – pirštinę.
Dabar, prabėgus daugeliui metų, suvokiu, jog Frenkui beisbolas buvo ne tik pomėgis, bet ir savotiškas prieglobstis. Jis reikalingas visiems, o mūsų šeimoje mes – aš, mano seserys Anetė ir Nensė, mano broliai Frenkas ir Stivas – užsimiršdavome skirtingai. Frenkas nuo tikrovės pasislėpdavo įsivaizduodamas, kad yra geriausias komandos žaidėjas ir pelno lemiamus taškus rungtynėse. Beisbolo pirštinė buvo jo talismanas, į kurį jis galėdavo įsikibti net juodžiausią gyvenimo akimirką.
Išoriškai mano šeima niekuo nesiskyrė nuo kitų vidurinės klasės šeimų, gyvenančių Hantington Steišene, vos už valandos kelio į rytus nuo Manhatano. Mūsų tėvas Nunziatas buvo mūrininkas ir barmenas, mėgstamas draugų, kaimynų ir šimtų žmonių, kuriuos kada nors vaišino nemokamais gėrimais. Visi jį vadino Nunziu. Tėvas buvo žemo ūgio, kresnas, praplikusiu viršugalviu, su kibirkštėlėmis akyse ir šypsena, nuo kurios net visiškai nepažįstami žmonės pasijusdavo esantys jo draugai. Vaikystėje man atrodė, kad tėvo rankos neįtikėtinai stiprios. Save jis laikė statybininku ir pats pastatė mums abu namus – paprastus, tvirtus pastatus, jie ir dabar dar stovi. Bet labiausiai man įsiminė, jog tėvas nenustygdavo vietoje, vis kur nors lėkdavo, skubėdavo, vis ką nors darydavo – ir taip be jokio atokvėpio.
Mūsų mama Marija buvo visiška jo priešingybė – švelni, nuolaidi siela. Kurį laiką ji dirbo padavėja Hantingtono pokylių salėje – darbo buvo daug, mokėjo jai mažai, o visą atlyginimą ji atiduodavo tėvui. Mama dirbdavo per vestuves, bar micvas – žydų berniukų įšventinimą į vyrus, per visokiausias metines; kartais pradėjusi darbą dešimtą ryto, namo mama grįždavo tik antrą valandą nakties. Su nepažįstamaisiais ji buvo drovi, bet šeimoje dosniai mums visiems dalijo meilę ir šilumą. Labiausiai man įsiminė, kokia ji buvo graži. Atrodė be galo miela, jaunatviška ir švytėdavo kaip vaikas, jei tik laikui bėgant tam vis dar atsirasdavo priežasčių. Mes, penki jos vaikai, visada jautėme jos besąlygišką meilę, mums visiems užteko vietos jos širdyje, todėl norėjome, kad ji būtų šalia.
Mūsų tėvas dirbo bare, tai į darbą jis išeidavo tarp šešių ir pusės septynių vakaro – priešingai nei dauguma tėčių, kurie tokiu metu jaukiai įsitaisydavo prie vakarienės stalo. Todėl mūsų namuose vakarienė buvo valgoma penktą valandą, o po jos išlydėdavome tėtį į darbą. Šiaip toks darbo grafikas nėra labai jau blogas. Juk daugybė žmonių dirba naktimis. Tačiau tas laikas, kai tėvo nebūdavo namuose, iš esmės nulėmė mano vaikystę ir suformavo asmenybę.
Suprantate, kol tėčio nebūdavo namie, jam kažkas nutikdavo. Namo jis grįždavo visiškai kitoks. Tai būdavo akivaizdu iš pasikeitusios jo veido išraiškos. Tai suprasdavome iš to, kaip jis pasistatydavo automobilį, kaip užtrenkdavo jo dureles. Žinoma, negaliu tvirtinti, kad tėtis pasikeisdavo dažnai, o ir pasikeisdavo ne visada vienodai. Bet mums baisiausia būdavo laukti – ir nežinoti, koks jis sugrįš.
Vieną sekmadienio popietę tėvas dirbo bare. Tądien dirbo ir mama, todėl namuose buvome likę vieni. Maždaug šeštą valandą vakaro sugrįžo tėtis. Išgirdę, kaip jis privažiuoja, mes išsilakstėme po savo kambarius, nes nenorėjome pasipainioti jam po kojomis. Jis nuėjo į virtuvę ir ten ant stalo rado vieną iš savo matavimo rulečių.
„Kas čia?“ – paklausė pakėlęs. Matavimo juostelė buvo įstrigusi ir nesusivyniojo į ruletę. Žinojau, kad su ja žaidė Frenkas. Mūsų tėvas turėjo daug tokių rulečių, kartais Frenkas susirasdavo kokią vieną ir su ja pakvailiodavo. Frenkui tada buvo penkeri, dvejais su puse metų mažiau negu man. Jis buvo mielas, geraširdis, draugiškas ir atlapaširdis berniukas, be to, labai žavingai mikčiojo.
„Frenkai! – užmaurojo mano tėvas. – Frenkai!“
Mes su Anete prapliupome veikti. Puolėme uždaryti visų langų, kad tik kaimynai neišgirstų to, kas dabar prasidės. Niekas niekada neliepė mums to daryti, tiesiog instinktyviai taip reaguodavome. Tėvas nulingavo iki Frenko kambario, rado jį ten pasislėpusį ir pakišo matavimo ruletę jam po nosimi.
„Ką tu čia pridirbai?!“
Tėvas niekada nemušė nei manęs, nei mano seserų, užtai atsigrodavo ant mamos ir vargšelio Frenko. Tačiau smurtas ne visada būna fizinis. Tąkart Frenkas spėjo išbėgti iš