Pagaliau Morysas rado savęs vertą porą – patrakėlę Darčelą. Liekna, šviesiai rusvos odos, švelnių bruožų gražuolė Darčela buvo viena iš vienuolikos vienišos motinos, Rozos iš Baltimorės, atsikrausčiusios gyventi į Brukliną, vaikų. Augusi su dešimt brolių, Darčela nenusileido nė vienam iš jų. Ji įveikdavo kiekvieną, stojusį jai skersai kelio, vyrą ar moterį: nepailsdama smūgiuodavo, kol anie išleisdavo paskutinį kvapą. Niekas nežinojo, ar jai galvoje negerai, ar šiaip rankos niežti. Paauglystėje Darčela buvo viena iš nedaugelio moterų Tomahaukų gaujoje ir išdidžiai vilkėjo jų skiriamąjį ženklą – juodą odinį švarkelį.
O paskui ji pamilo gaujos narį, padariusį jai didelį įspūdį pasipūtėliška laikysena. Morysas ir Darčela visai netiko vienas kitam. Jie buvo panašaus būdo, abu greitai užsiplieskiantys it degtukai, bet vis tiek tapo pora. Ji vadino jį Jaunėliu – šiaip ar taip, jis buvo Morisas jaunesnysis. Jis vadino ją Rude dėl jos šviesiai rudos odos spalvos, būdingos mišrios rasės žmonėms. Juodu susilaukė trijų vaikų dar iki dvidešimtojo Darčelos gimtadienio. Pirmos gimė dvi dukterys – Selestė ir Latoja. Paskui sūnus – berniukas, kurį ji pavadino Morisu.
Deja, Morisui ir jo sesėms labai nepasisekė, nes tėvai juos auklėjo ne žodžiais, o kumščiais. Ypač Morysas, beviltiškas narkomanas ir alkoholikas, prisišniojęs kokaino, marihuanos ar prisilakęs kokio vynelio nebesuvaldydavo įsiūčio. Grįžęs namo jis keiksmais ir kumščiais išsiliedavo ant šeimos. Nuolat daužydavo dukteris per galvą, o kartą Selestei taip užvožė, kad jai net plyšo ausies būgnelis. Darčelą jis daužydavo, spardydavo ir talžydavo taip pat negailestingai, kaip visas savo aukas Braunsvilyje, o tada ateidavo ir Moriso, jo vienintelio sūnaus, eilė. Kai berniukas pravirkdavo, jis liepdavo jam užčiaupti kakarinę ir daužydavo toliau.
Paskui Morysas kelioms dienoms pradingdavo pas savo mergužėlę Dianą, o sugrįžęs namo prigrasindavo Darčelai net nežiūrėti į kitus vyrus. Galiausiai jai iki gyvo kaulo įgriso Moryso neištikimybė, tad susirinko vaikus ir persikraustė į socialinį būstą Bed-stuy rajone Brukline. Tai buvo dvidešimt septynių šešiaaukščių namų kompleksas, išsidėstęs maždaug dvylikos hektarų plote. Tuose namuose buvo apie 1 700 butų, juose glaudėsi daugiau nei 4 000 žmonių, tačiau prieglobsčiu šią vietą vargiai galėjai pavadinti, nes čia taip pat karaliavo smurtas ir narkotikai. Šiaip ar taip, Darčela čia galėjo pasislėpti bent nuo dar didesnių pavojų.
Morysas juos rado ir čia. Vieną naktį jis įgriuvo į jų butą ir pareikalavo Darčelos su juo pasikalbėti.
„Rude, neleisiu tau manęs palikti, – ašarodamas pareiškė jis. – Aš tave myliu.“
Mažojo Moriso akivaizdoje Darčela pareiškė jam nenusileisianti.
„Manęs neapgausi, – atkirto ji. – Esi niekam tikęs, nešdinkis!“
Morysas smogė jai į veidą iš kairės.
Darčela parkrito, o mažėlis Morisas čiupo tėvui už kojos, trokšdamas apsaugoti mamą nuo dar vieno smūgio. Įsiutęs Morysas sviedė berniuką į sieną. Tai buvo didžiulė klaida: pamačiusi sūnų gulintį ant grindų, Darčela puolė į virtuvę ir grįžo nešina dideliu peiliu.
Morysas net nemirktelėjo. Toli gražu ne pirmą kartą jam buvo grasinama peiliu.
„Ir ką tu man padarysi?“ – išsišiepęs paklausė jis.
Darčela užsimojo pasiryžusi smeigti jam į krūtinę. Morysas prisidengė rankomis, todėl ji smeigė jam į rankas. Badė jį peiliu, nors jis ir stengėsi apsiginti. Galiausiai Morysas išsvirduliavo į koridorių, parkrito visas kruvinas ir sušuko: „Rude, tu mane padūrei! Bandei mane nužudyti! Kaip tu galėjai?!“
O mažasis Morisas visa tai stebėjo išpūtęs akis. Galiausiai atvažiavo policija ir paklausė Moryso, kas jį taip žiauriai subadė.
„Kažkokie vyrukai“, – tepasakė jis.
Tai taręs Morysas išėjo. Vos penkerių Morisas stebėjo, kaip išeina jo tėvas. Daugiau jo šeima jau nebus tokia kaip anksčiau.
Mano pirmoji vakarienė su Morisu baigėsi po pusvalandžio, bet dar nenorėjau su juo atsisveikinti. Kai išėjome į gatvę, lauke skaisčiai švietė saulė, todėl pasiūliau jam pasivaikščioti Centriniame parke.
„Gerai“, – sutiko jis gūžtelėjęs pečiais.
Nuėjome iki pietinio parko galo ir patraukėme taku link Didžiosios pievos. Visi aplinkui – dviratininkai, mamos su mažyliais, pabėgioti išėję sveikuoliai – atrodė linksmi ir nerūpestingi. O mudu ir dabar daug nesikalbėjome, tiesiog ėjome greta. Man rūpėjo sužinoti apie jį daugiau, išsiaiškinti, kas nutiko, kodėl jis pradėjo prašyti išmaldos gatvėje, tačiau prikandau liežuvį – nenorėjau, kad jis pagalvotų, jog per daug šniukštinėju.
Vis dėlto vieną klausimą uždaviau.
„O kaip tu, Morisai? Ką tu norėtum veikti užaugęs?“
„Nežinau“, – nedvejodamas atsakė jis.
„Nežinai? Nejaugi niekada apie tai negalvoji?“
„Ne“, – ištarė jis nė nemirktelėjęs.
Morisas nesvajojo tapti policininku, astronautu, garsiu sportininku ar prezidentu. Jis net nežinojo, kad berniukai paprastai apie tai svajoja. Ir netgi jeigu būtų sugebėjęs įsivaizduoti gyvenimą už savo vargingo pasaulio ribų, kam jam apie jį svajoti? Morisas nesvajojo kuo nors tapti, nes negalėjo patikėti, kad jis galėtų būti kas nors kitas, nei yra – prašeiva, elgeta, gatvės vaikas.
Parko medžiuose ošė gaivus rudeniškas vėjelis, krito lapai, milžiniškų guobų šakose žaidė saulės spinduliai. Atrodė, jog betoninis miestas liko už tūkstančių kilometrų. Daugiau nieko neklausinėjau. Tiesiog leidau Morisui pasidžiaugti kitokia nei jam įprasta diena. Išėję iš parko pamatėme ledų vežimėlį ir aš paklausiau, gal jis norėtų ledų.
„Ar galima šokoladinių?“ – pasiteiravo jis.
„Žinoma“, – atsakiau.
Nupirkau dvi porcijas, vieną ištiesiau Morisui ir tada jis pirmą kartą nusišypsojo. Sakyčiau, santūriai, ne taip, kaip išsišieptų dauguma vaikų. Šypsena staiga pasirodė veide ir taip pat netikėtai pradingo. Bet jis nusišypsojo ir aš spėjau pamatyti jo šypseną, kuri man pasirodė kaip naujas gražus žvilgantis daiktas.
Kai baigėme valgyti ledus, paklausiau:
„Gal norėtum dar ką nors nuveikti?“
„Ar galima pažaisti kompiuterinį žaidimą?“
„Be abejo, galima.“
Nuėjome pažaisti žaidimų automatais Brodvėjuje. Daviau Morisui kelias monetas ir stebėjau, kaip jis žaidžia. Berniukas įsitraukė į žaidimą kaip ir bet kuris kitas vaikas. Pasistiebęs ant pirštų galiukų, iškišęs liežuvį jis tampė vairasvirtę ir skleidė įvairiausius garsus, žaidime kaudamasis su varžovu pasauliniame kovos menų čempionate. Buvo smagu jį stebėti.
Vėliau tą dieną suvokiau, kad pavaišinusi Morisą vakariene ir praleidusi su juo kelias valandas jaučiuosi neįtikėtinai gerai, o reikėjo tiek