Itališkas mūsų gyvenimas. Michael Tucker

kurias mums asmeniškai parinko Atėnė, tikėdamasi, kad jos mums patiks. Ir pataikė kaip pirštu į akį.

      Dabar, kai pagaliau tinkamai ir patogiai įsikūrėme, su atsinaujinusiomis jėgomis pasinėrėme į gimtadienio savaitės renginius. Birgita – nepakartojama organizatorė. Mums ji parūpino ekskursijų po šį neįtikėtiną Italijos regioną – dienomis apžiūrinėjome lankytinus objektus, o vakarais ūždavome vakarėliuose. Savaitės kulminacija – vakarėlis gryname ore nuostabiausioje užeigoje kažkur užmiestyje. Tai buvo teminis šokių vakaras, pristatant tarantelą, kuri šokama pagal Apulijos liaudies muziką, vadinamą pizzica-pizzica. Programos pradžioje jauna moteris ilgais garbanotais plaukais, plačiu besiplaikstančiu sijonu, basomis kojomis sušoko tarantelą ant šalto akmeninio grindinio. Niekas nesugebėjo jai atsispirti. Netrukus mes visi pakilome iš savo vietų ir pasidavėme šokio burtams.

      Birgitos draugai italai entuziastingai puolė mums patarinėti įsigyti nekilnojamojo turto Italijoje. Jie vienbalsiai nusprendė, kad mums labai pasisekė, jog susiradome Bruno namą. Pasirodo, senas akmeninis renovuotas namelis, pastatytas atokiai nuo kaimynų gerame sklype, ir yra būtent tai, ko visi čia ieško. Kiekvieną vakarą prieš vakarienę skambinau Džoanai, bandydamas sugalvoti tinkamiausią scenarijų. Galiausiai pasakiau, kad galutinio sprendimo teks palaukti, kol grįšime namo, į Valstijas. Pirkinys dar turės išlaikyti mano vyresniojo brolio egzaminą, o be to, nusprendžiau, jog prieš priimdamas tokį svarbų sprendimą turiu kuriam laikui pabėgti nuo Italijos kerų, kad vėliau nesigailėčiau.

      Vos tik grįžęs į Kaliforniją, tą patį vakarą paskambinau broliui ir viską jam papasakojau. Nesudvejojęs nė akimirkos jis tepaklausė:

      – Mes atvažiuosim dviems savaitėms rugsėjo pabaigoje. O baseinas ten yra?

      Aštuntas skyrius

      PO DVIEJŲ SAVAIČIŲ AŠ IR VĖL SKRIDAU PER ATLANTĄ, ŠĮKART VIENAS PATS – PIRKTI NAMO. Džodžo, dabar jau mums tapusi tiesiog neįkainojama, viską iš anksto paruošė mano atvykimui. Ji man patarė vežtis banko patvirtintus čekius, kad galėčiau atsidaryti sąskaitą Italijos banke, nusipirkti namą ir sumokėti notarui, kuris pagal įstatymą palaimins mūsų sandorį. Be to, ji surengė man susitikimą, kad galėčiau gauti codice fiscale – itališkąjį socialinio draudimo numerio atitikmenį. Geriausiomis sąlygomis man parūpino namo savininko draudimą, mano vardu perrašė sąskaitas už dujas, elektrą, vandenį ir telefoną. Visos šios paslaugos įskaičiuotos, jei perki namą Džoanos tarpininkaujamas.

      Lėktuve niekaip negalėjau užmigti. Juk skrendu atlikti žygdarbio. Taip skubotai man pavyko susirasti tik skrydį iki Amsterdamo, kur tik po keturių valandų galėsiu persėsti į Romą skrendantį lėktuvą. Svarsčiau, ar nevertėtų belaukiant apsilankyti artimiausioje coffee shop parduotuvėlėje ir paragauti legalios marichuanos, bet prisiminęs, kad krepšyje vežuosi kelis šimtus tūkstančių dolerių banko patvirtintais čekiais, greitai persigalvojau. Susiradau artimiausią kažkokios vietinės oro bendrovės siūlomą skrydį į Romą ir netrukus jau sėdėjau lėktuve.

      Kadangi bagažo neturėjau – juk atvykau vos trims dienoms – Fjumičino oro uosto muitinėje ir migracijos tarnyboje neužtrukau. Išsinuomojau automobilį ir iki antros valandos turėjau pasiekti Umbriją. Atvažiavęs į Spoletą planavau paskambinti Džoa- nai, kad ji pasitiktų mane prie namų ir atrakintų vartus. Tą naktį turėjau praleisti Bruno ir Majos namelyje kaip jų svečias, o kitą rytą, susitikę pas notarą, vaidmenimis apsikeisime.

      Važiuodamas bandžiau prisiminti, kaip atrodė namas, kai jį pamačiau pirmą kartą. Mes taip ir nepasinaudojome Bruno kvietimu paviešėti, tad staiga suvokiau, kad anąkart aš taip ir neatkreipiau dėmesio į smulkmenas. Mane užbūrė seno akmeninio namelio romantika, todėl nepatikrinau nei vandens slėgio, nei termitų pėdsakų, nei vamzdžių sandarumo, nei gyvenimo sąlygų – kas būtinai turi būti patikrinta perkant būstą. Aš net negalėjau prisiminti, kur laiptai į antrą aukštą. Ar tolimojoje svetainės sienoje buvo langas? Ar svetainėje yra apšvietimas? O židinys ar veikia? Nusprendžiau šiandien popiet ir vakare viską patikrinti. Juk vis dar galiu pasitraukti. Staiga mane užplūdo abejonės. Net visas kūnas pagaugais nuėjo. O juk lauke – daugiau nei trisdešimt laipsnių karščio.

      O dar ta problemėlė dėl leidimo priestatui. Prašiau Džoanos, kad dar prieš pasirašant dokumentus jį jau turėčiau rankose, tada Brunas, architektas, komuna, Džodžo ir aš apsikeitėme šūsnimis elektroninių laiškų, bet vis vien niekas nesugebėjo manęs patikinti, kad leidimą gausiu laiku, prieš pasirašydamas sutartį. Vėliau galiu turėti tikrų nemalonumų.

      Džodžo pasirūpino šiokiomis tokiomis atsargomis – šaldytuve radau baltojo Grechetto vyno butelį, sūrio ir saliamio, o pusryčiams – maltos kavos, cukraus ir grietinėlės.

      – Pamaniau, kad gal būtų neblogai kartu pavakarieniauti Palazzaccio užeigoje? Susipažinsi su Briusu. Dabar tau geriausia būtų dieną neužmigti, išeiti į miestą, paragauti gardžių patiekalų, išgerti vyno ir pasistengti nueiti miegoti kiek įmanoma vėliau. Taip greičiau atsigausi po ilgos kelionės.

      Ji paaiškino, kaip važiuoti iki Palazzaccio – pasirodo, tai tradicinė itališka užeiga už maždaug dešimties minučių kelio. Džoana pasakė, kad tai jų mėgstamiausia vieta, kur dažniausiai rinkosi jų draugų būrys – vietinė ekspatriantų bendruomenė.

      – Geros tau dienos, – palinkėjo ji, uždėdama ranką man ant peties ir padrąsinamai nusišypsojo.

      – Oi, vos nepamiršau – manau, leidimas priestatui jau mūsų rankose. Martinas, architektas, šiandien dalyvauja komunos susirinkime ir, manau, turėtų juos įkalbėti. O jei jam nepavyks… Na, tris dienas paatostogausi Italijoje.