Pala pala. Ar aš pasakiau, ką galvoju, ar ji vėl perskaitė mano mintis?
– Visi kiti namai – Pietų Prancūzijoje – buvo skirti atostogoms. Būtų smagu ten nuvažiuoti savaitei ar dviem, bet šitame name galėtume nugyventi savo gyvenimą.
Mane vėl ėmė purtyti drebulys. Viskas tikrai tiesa.
– Ar mes galime sau tai leisti? – paklausė ji.
– Ne visai.
– Na… Nieko tokio.
Ir tikrai – nieko čia tokio.
Artėjome prie Romos ir ją supančio žiedinio greitkelio, vadinamo Grande Raccordo Annulare, arba Didžiojo žiedo jungtimi. Pasukau į kelią, vedantį pietų kryptimi link Neapolio. Galvoje sukosi tik viena mintis – senasis rustico namelis tolsta vis labiau.
Vakare paskambinau Džoanai ir pasakiau, kad pasiūlymas mus labai rimtai sudomino. Pasakiau, kad dabar viską turi peržiūrėti mano brolis. Kadangi dabar dolerio ir euro keitimo kursas ypač prastas, prisipažinau, kad norėčiau luktelėti mėnesį ar du, kol situacija pagerės. Dar paprašiau išsiaiškinti, kiek Brunas su Maja užsidirba iš jo nuomos. Galbūt taip man bus lengviau jį įsiūlyti broliui – galėsiu pateikti kaip verslo idėją. Jau dabar matau, kaip Edis vartys akis išgirdęs tokį pasiūlymą.
Prieš užmiegant tą naktį man prieš akis vis sukosi seno akmeninio namelio vaizdai – regėjau mažyčius kambarius, pergolę, krosnį, alyvmedžius.
Sorentas mūsų nesužavėjo. Aplink vien tik angliškos arbatinės ir marškinėlių krautuvėlės. Mintimis vis dar buvau Umbrijoje. Nesugebėjau galvoti daugiau apie nieką kitą. Išskyrus tą dieną, kai keltu persikėlėme į Neapolį ir dvi valandas klaidžiojome chaotiškomis gatvelėmis bandydami surasti skaniausią pasaulyje picą. Radome. Paragavome. Ir tai tikrai skaniausia pica pasaulyje, kepama picerijoje Trianon, kuri yra įsikūrusi Koletos gatvėje. Niekaip negalėjau liautis valgęs – mane tarsi kažkas apsėdo. Krašteliai – apskrudę, bet vis dar minkšti viduje; padažas – šviežutėliai San Marzano pomidorai tiesiai iš ten, kur jie kadaise išvesti; dešra (kurios būtinai turi būti ant mano pi-cos) – tikros itališkos kiaulienos skonio, visiškai kitokia nei tokiu pat vardu vadinamas dalykas Amerikoje; mocarela, pagaminta iš buivolių, besiganančių čia pat po langais besidriekiančioje pievoje, pieno (neabejotinai – šviežio). Ir dar krosnis, kurioje deginamos malkos įkaista iki kokių 600 laipsnių, ir visi šie skoniai ištobulinami ir sujungiami į karštutėlį, tąsų ir traškų šedevrą. Viena bėda – žmonės, prie kurių staliuko prisėdome, pasakė, kad kitoje gatvės pusėje esančioje picerijoje Michele kepama pica dar skanesnė. Pabandžiau įkalbėti Džilę su Karolina sudalyvauti bulimiško apsirijimo šventėje ir papietauti antrąsyk, tačiau jos, kad ir kaip besispardžiau ir šaukiau, negailestingai nusitempė mane į keltą.
Kitą dieną man perskambino Džodžo. Pasirodo, Brunas ir Maja pasiūlė mums grįžti ir paviešėti pas juos namuose, kad pajustume atmosferą. Šią savaitę nebus jokių nuomininkų, tad jie mielai priimtų mus į svečius. Atrodo, jie norėtų, jog būtent mes nusipirktume jų namą. Be to, Brunas pasiūlė nuolaidą, atsižvelgdamas į palankesnį dolerio ir euro keitimo kursą. O tada pragydo Karolina, pasiūlydama susimokėti už savąją namo dalį. Ją irgi pakerėjo senasis rustico namelis. Juk ir jos patėvis gyvena Ciuriche, tad jai irgi visai norėtųsi įsitvirtinti šioje Atlanto pusėje. Viskas susidėliojo stebėtinai palankiai, kad visgi galėtume tą namą įsigyti.
Kitą rytą palikę Kampaniją, patraukėme apatine Italijos pusiasalio dalimi Apulijos link. Birgita buvo rezervavusi mums kambarius nakvynės ir pusryčių namuose nedideliame Maritimos miestelyje, pačioje pusiasalio apačioje, piečiausioje Italijos bato kulno dalyje. Apsistoti turėjome vienuolyne, kuriame, kaip mums pasakojo Birgita, viešbutį įrengė lordas ir ledi MakAlpinai. Man pasirodė kiek nejauku, kad jie ir bus mūsų šeimininkai. Per daug manieringa, pernelyg pretenzinga, kad derėtų prie mūsų vėjavaikiškų itališkų atostogų nuotaikos. Birgita įrodinėjo, kad jie labai malonūs žmonės, tačiau turiu pripažinti, kad ir pati Birgita kartais linkusi elgtis pernelyg įmantriai.
O tada pasiklydome. Juo toliau į pietus važiavome, juo blogesni buvo ženklai. Išklydome iš greitkelio ir atsidūrėme kažkokiame kaimo keliuke, vingiuojančiame pro nesibaigiančius, saulėje išblyškusius kaimelius. Ir kiekviename jų turgaus aikštėje stovėjo stulpas su daugybe rodyklių, rodančių į visas įmanomas kryptis, su užrašytais miestų pavadinimais ir iki jų likusių kilometrų skaičiumi. Bet nė vieno iš tų miestelių mūsų žemėlapyje nebuvo. Nė vieno vienintelio. Ir ant visų tų stulpų pačioje apačioje buvo rodyklė su užrašu tutte le direzione, kas, be jokių abejonių, reiškia „visos kryptys“, tačiau kas kartą pasukę būtent šia kryptimi atsidurdavome akligatvyje. Atrodo, kad Apulijoje visi keliai veda į niekur.
Metas jau buvo vėlyvas, mes sukaitome ir ištroškome, bet, rodos, prie Maritimos buvom ne ką arčiau nei prieš kelias valandas. Ant užpakalinės sėdynės įsitaisiusi Karolina ėmė niurgzti. Ji visada taip elgiasi, kai sumažėja cukraus kraujyje. Džilė irgi suirzo. Ir, aišku, savo nepasitenkinimą abidvi išliejo ant manęs. Susiginčijome, ar verta sustoti ir ko nors užkąsti, bet galiausiai nusprendėme sukąsti dantis ir kuo greičiau atsidurti ten, kur reikia.
Vargais negalais atsibeldėm į Maritimą ir pasiskambinom Birgitai pasitikslinti, kur važiuoti toliau. Ji paaiškino, kad vienuolynas bus prie pat kelio, pakeliui iš miestelio link Kastro Marinos. Kažkoks stebuklas, bet mums pavyko susirasti ženklą su tokiu pavadinimu, kur buvo nurodytos rodyklės ir visa kita. Sustojome prie senos bažnyčios – nusprendėme, kad čia ir bus ta vieta. Automobilį pasistačiau kitoje gatvės pusėje.
– Jergutėliau, ten negyvėliai!
Ir išties – mašiną pasistačiau prie pat senų kapinaičių. Karolina pratrūko.
– Nė už ką nemiegosiu prie negyvėlių. Skambink Birgitai. Susirasim ką nors kita.
Džilė dar bandė paaiškinti Karolinai, kad tie negyvėliai nieko jai nepadarys, kad jie seniausiai mirę, bet aš iškart supratau, jog protą jai sumaišė tas nelemtas cukraus kiekis kraujyje. Palikau jas vienas ir nuėjau ieškoti vienuolyno. Paaiškėjo, kad jis kitoje bažnyčios pusėje. Man priėjus prie durų, jos stebuklingai atsidarė pačios ir tarpduryje išvydau jauną moterį, vilkinčią baltą peršviečiamą suknelę ir seginčią senovines sidabrines grandines ant klubų. Ji prabilo nepriekaištingu britišku akcentu:
– Pone Takeri? Mes jūsų laukiame.
Nusekiau jai iš paskos vidun, nors iš tiesų būčiau patraukęs jai įkandin, kad ir kur ji eitų, – pasijutau, tarsi atsidūręs sapne. Vidinis kiemelis labai priminė senovinę maurų pilį – elegantiškai dekoruotas antikvariniais daiktais, ryškiaspalviais kilimais ant sienų ir grindų, aplink mėtėsi marios minkštutėlių pagalvių, kviečiančių prisėsti, o pačiame centre stovėjo žemas apvalus staliukas, nukrautas šviežiomis figomis, įvairiausiais sūriais, žaliomis daržovėmis (kas taip įprasta Apulijoje), duona, pyragais, arbatinis su užplikyta žolelių arbata ir grafinai, pilni viliojančių, vėsių vaisinių gėrimų.
– Palikite krepšius automobilyje, prisėskite ir atsipalaiduokite.
Gestais parodžiau, kad dar turiu atsivesti damas. Pamačiau jas tebestovinčias prie negyvėlių ir mostelėjau, kad prieitų.
– Brangusis, Karolina tikrai nenori čia pasilikti.
Aš mostelėjau dar kartą.
– Nepatikėsit savo akimis. Eime greičiau!
Matyt, mano tonas privertė jas paklusti, tačiau eidamos per gatvę akimis jos laidė į mane pikčiausius žaibus.
Po valandėlės, patogiai įsitaisę ant pagalvių, gurkšnojome