– Ar kalbi norėdamas mane įspėti, ar žinai kokių nors tikrų faktų?
Agos rožinis dingo plačioje rankovėje.
– Taip, žinau tikrų faktų.
Dabar Gabrielis jau tikrai nebeištvėrė ir pašoko iš vietos:
– Ką gi mums daryti?
Kadangi svečias stovėjo, pakilo ir šeimininkas:
– Jei galiu tau patarti, grįžk į savo namus Johunoluke, ramiai ten gyvenk ir lauk! Tokiomis aplinkybėmis tau ir tavo šeimai sunku būtų rasti tinkamesnę vietą.
– Ramiai gyventi? – su pašaipa sušuko Gabrielis. – Bet juk tai tarytum įkalinimas!
Rifaatas Bereketas nusisuko į šoną lyg gindamasis nuo tokių šūksnių, drumsčiančių jo selamliko tylą.
– Neturi prarasti sveiko proto. Gaila, kad mano nuoširdūs žodžiai tave taip sujaudino. Nėra pagrindo nerimauti. Tikriausiai viskas galų gale nurims. Mūsų vilajete tikrai neatsitiks nieko bloga, nes jo vali, dėkui Dievui, yra Dželalas Bėjus. Jis nepakęs smurto. Bet kad ir kas įvyktų, tai jau slypi tikrovėje, kaip sėklos grūdelyje slypi pumpuras, žiedas ir vaisius. Dievo mintyse jau įvyko tai, kas mūsų laukia ateityje.
Susierzinęs dėl šių metaforų ir tokios abstrakčios teologijos Gabrielis vaikščiojo po kambarį, nepaisydamas etiketo reikalavimų.
– Baisiausia, kad viskas taip neapčiuopiama, kad su tuo neįmanoma kovoti.
Aga prisiartino prie susijaudinusio svečio, paėmė jį už rankos.
– Nepamiršk, o drauge, kad piktžodžiautojai iš komiteto yra tik mažuma. Mūsų tauta labai geraširdė. Nors jau ne kartą iš neapykantos buvo pralietas kraujas, bet ir jūs buvote ne mažiau kalti. Ir dar: teke – vienuolynuose – gyvena daug Dievo žmonių, kurie praktikuoja šventąjį zikrą14. Arba jie laimės, arba žus viskas. Prisipažinsiu tau, kad ir aš rengiuosi keliauti į Anatoliją ir Stambulą armėnų reikalais. Prašau tave, pasitikėk Dievu.
Mažos senuko rankos turėjo pakankamai jėgos nuraminti Gabrielį.
– Tu teisus, ir aš tavęs paklausysiu. Bus geriausia pasislėpti Johunoluke ir niekur nesirodyti, kol baigsis karas.
Aga jo vis dar neišleido.
– Pažadėk man, kad namuose apie tai su niekuo nekalbėsi. Kokia iš to nauda? Jei viskas liks kaip buvę, tu tik be reikalo išgąsdinsi žmones. Jei atsitiktų kokia nelaimė, išgąstis jiems nepagelbės. Tu mane supranti. Pasitikėk ir tylėk!
Atsisveikindamas jis primygtinai pakartojo:
– Pasitikėk ir tylėk!.. Tu daug mėnesių manęs nematysi. Nepamiršk, kad aš tuo metu stengsiuos dėl jūsų. Iš tavo tėvo patyriau daug gera. Ir štai Dievas senatvėje leidžia man už tai atsidėkoti.
Trečias skyrius
JOHUNOLUKO ĮŽYMYBĖS
Kelionė namo truko gana ilgai, nes Gabrielis Bagratianas retai kada leisdavo arkliui bėgti ristele, daugiausia arklys ėjo žingine. Gabrielis nepasuko trumpesniu keliu, o jojo toliau išilgai Oronto upės. Tik kai anapus Svedijos ir El Eskelio kubo formos namukų horizonte pasirodė jūra, raitelis atsipeikėjo iš sąstingio ir greitai pasuko į šiaurę, į slėnį, kuriame stovi armėnų kaimai. Prasidėjo ilga pavasario vakaro prieblanda, kai prijojo kelią, jei taip galima pavadinti varganą vežimų keliuką, jungiantį septynis kaimus. Johunolukas buvo maždaug viduryje. Todėl Gabrieliui teko prajoti pro pietines gyvenvietes: Vakifą, Chederbėjų ir Hadži Habibli, kol pasiekė namus, nors sugrįžti iki tamsos neįmanoma. Bet juk jis neskuba.
Šią vakaro valandą kaimai prie Musa Dago atrodė pilni gyvybės. Kaimiečiai buvo išėję prie savo namų. Šiltas sekmadienio vakaras daugelį išviliojo pabendrauti. Kūnai, akys, žodžiai ieškojo vieni kitų, norėdami labiau pajausti būties džiaugsmą, paliežuvauti apie kaimynų reikalus, padejuoti dėl sunkių laikų. Skirtingų lyčių ir amžiaus žmonės stoviniavo būreliais. Matronos žvelgė įtariai, jaunos moterys, pasipuošusios šventiniais drabužiais, atrodė ramios ir išdidžios, vaikiškai kikeno jaunos mergaitės. Skimbčiojo monetų papuošalai, žvilgėjo sveiki dantys. Gabrieliui į akis krito, kiek daug čia karinei tarnybai tinkamų vaikinų, vis dar nepašauktų. Jie juokėsi, dūko, tarytum pasaulyje nė nebūtų jokio Envero Pašos. Iš vynuogynų ir sodų kimiai skambėjo taras – armėniška gitara. Kai kurie darbštuoliai tvarkėsi darbo įrankius. Turkijoje diena ir šventadienio ramybė baigiasi atėjus tamsai. Rimti darbininkai prieš miegą norėjo dar kiek padirbėti.
Kaimus būtų galima vadinti ne turkiškais vardais, o pagal čia paplitusius amatus. Visi augina vynuoges ir vaisius. Javų beveik nesėja. Tačiau kaimai garsėja savo meistrais. Hadži Habibli – tai medžio meistrų kaimas. Iš kieto medžio ir kaulo vyrai čia drožia ne tik puikias šukas, pypkes, cigarečių kandiklius ir panašius kasdienius daiktus, bet ir kryžius, madonos ir šventųjų figūras, kurios turi paklausą net Alepe, Damaske ir Jeruzalėje. Tai ne šiurkštūs valstietiški drožiniai, juose daug savitumo, išugdyto tėviškės kalnų papėdėje. O štai Vakifas – nėrinių kaimas. Tenykščių moterų nunertos plonos staltiesės, nosinaitės rasdavo pirkėjų net iki Egipto, nors menininkės to nė nežinojo, jos su savo prekėmis keliaudavo tik iki Antiochijos turgaus ir tai tik du kartus per metus. Azirą, šilkverpių augintojų kaimą, jau minėjome. Chederbėjuje šilkas buvo verpiamas. Johunoluke ir Bitiase verčiamasi visais šiais amatais kartu. Kebusijė, šiauriausia ir nuošaliausia vietovė, buvo bičių kaimas. Kebusijės medus, taip tvirtino Bagratianas, neturi lygaus pasaulyje. Bitės renka jį iš pačios Musa Dago esmės, iš stebuklingos malonės, kuria tik šis kalnas apdovanotas tarp visų aplinkinių niūrokų aukštumų. Kodėl tik iš jo trykšta daugybė šaltinių, kurių dauguma miglotomis kaskadomis krenta į jūrą? Kodėl iš jo, o ne iš musulmonų kalnų Naulu Dago ar Džebel Akros? Tai iš tikrųjų atrodė stebuklas. Tarytum vandens dievybė neatmenamais senovės laikais įsižeidė ant dykumų sūnaus musulmono, pasitraukė iš jo nuogų, drėgmės maldaujančių viršūnių ir suteikė gausių malonių krikščionių kalnui. Gėlėmis išmargintos šlaitų pievos ir sodai, sodrios kalnų ganyklos ant banguotos kalno keteros, prie jo papėdės besiglaudžiantys vynuogynai, abrikosų ir apelsinų sodai, ąžuolai ir platanai tarpekliuose prie murmančių upelių, džiaugsmingi rododendrų, mirtų ir azalijų proveržiai paslaptingose įdubose, angelų saugoma tyla, kurioje nurimsta ir užsnūsta bandos ir piemenys – visa tai rodėsi tik vos vos paliesta pirmykštės nuodėmės pasekmių, nuo kurių sunkiai dūsauja visa likusi Mažoji Azija, slegiama niūrių, sausų uolų. Atrodė, kad dieviškoje pasaulio sąrangoje atsirado kažkoks mažytis netikslumas, kažkoks geras angelas leidosi paperkamas tėvynės meilės ir paliko Musa Dago žemėje rojaus atšvaitą, likutį, jo saldybę. Tai įvyko čia, Sirijos pakrantėje, o ne ten, Tarpupyje, į kurį Edeno sodus paprastai nukelia geografai ir Biblijos aiškintojai.
Suprantama, kad kalno teikiama palaima galėjo džiaugtis ir septyni kaimai Musa Dago papėdėje. Jų negalima nė lyginti su tomis skurdžiomis gyvenvietėmis, kurias Gabrielis matė jodamas per lygumą. Čia nėra molinių lūšnų, panašių ne į žmonių namus, o į purvo krūvas su pralaužta juoda skyle, kuriose glaudžiasi žmonės ir gyvuliai. Namai daugiausia sumūryti iš akmenų. Kiekviename keletas kambarių. Aplink nedidelės verandos, durys ir langai spindi švara. Tik keli seni nameliai pagal Rytų paprotį neturi langų į gatvę. Kur krinta ryškus Damladžko šešėlis, ten viešpatauja malonus vaizdas ir gerovė. Kur šešėlis baigiasi, prasideda dykvietės. Čia – kylančios terasos su vynuogėmis, vaisiais, šilkmedžio uogomis. Ten – lyguma su monotoniškais kukurūzų ir medvilnės laukais, tarp kurių kartais išnyra plika stepė tarytum nuogas elgetos kūnas pro skarmalus. Bet palaimą teikė ne tik kalnas. Ir po pusės šimtmečio buvo matyti