Gabrielis nejaučia, kad vis dar baimingai spaudžia sūnaus ranką.
– Taip, įsakymas gali ateiti bet kurią dieną.
– Ar tai būtina?
– Kitaip negalima, Stefanai. Visi turkų atsargos karininkai turi vykti į savo pulką.
– Bet juk mes ne turkai. O kodėl jie tavęs nepašaukė iš karto?
– Sako, kad artilerija kol kas neturi pakankamai pabūklų. Kai tik bus sudarytos naujos baterijos, pašauks visus atsargos karininkus.
– O kur jie tave išsiųs?
– Aš paskirtas į Ketvirtąją armiją, dislokuotą Sirijoje ir Palestinoje.
Gabrieliui Bagratianui patinka mintis, kad jį gali komandiruoti į Alepą, Damaską ar Jeruzalę. Gal atsirastų galimybė pasiimti ir Žiuljetę su Stefanu. Stefanas, regis, atspėja tėvo mintis.
– O kaipgi mes, tėte?
– Ir aš galvoju…
Berniukas susijaudinęs nutraukia tėvo žodžius:
– Palik mus čia, tėte, labai prašau, palik mus čia! Juk mamai labai patinka mūsų namuose.
Tai sakydamas Stefanas nori nuraminti tėvą dėl motinos jausmų, juk ji čia svetima. Jis labai jautriai suvokia, kad tėtės ir mamos pasauliai skirtingi.
Bagratianas svarsto:
– Būtų geriausia pabandyti per Stambulą nugabenti jus į Šveicariją. Deja, Stambulas jau irgi tapo karo veiksmų zona.
Stefanas prispaudžia prie krūtinės sugniaužtus kumščius:
– Ne, nereikia į Šveicariją! Palik mus čia, tėte!
Gabrielis su nuostaba žvelgia į maldaujančias berniuko akis. Kaip keista! Šis vaikas, niekada nepažinojęs savo protėvių žemės, vis dėlto taip smarkiai su ja suaugęs. Šis Paryžiuje gimęs berniukas, neturėdamas savos emocinės patirties, krauju paveldėjo tai, kas gyva Gabrielio širdyje, prisirišimą prie Bagratianų giminės kalno. Jis uždeda ranką berniukui ant peties ir pasako tik vieną žodį:
– Pažiūrėsim.
Kai juodu vėl pakyla į Damladžko plokštikalnę, iki jų ataidi rytiniai Johunoluko varpai. Kelias į slėnį užtrunka apie valandą. Jiems tenka labai skubėti, kad spėtų išklausyti bent antrąją mišių dalį.
Šilkverpių kaime Azire Bagratianai sutinka tik vieną kitą žmogų, Jie pagarbiai sveikinasi:
– Bari luis! Geros šviesos!
Aziro gyventojai paprastai lanko Johunoluko bažnyčią. Iki jos tik penkiolika minučių kelio. Priešais kai kuriuos namus sustatyti stalai, ant kurių suklotos didelės lentos. Ant jų sudėlioti šilkverpių kokonai, balzgana masė, kurią reikia šildyti saulėje. Stefanas sužino, kad senelio Avetiso tėvas buvo šilkverpio sūnus ir jaunystėje, būdamas vos penkiolikos metų, keliaudavo į Bagdadą pirkti duonos. Pusiaukelėje į Johunoluką juodu sutinka senąjį žandarą Ali Nazifą. Orusis žandaras yra vienas iš dešimties turkų, jau daug metų gyvenančių tarp šių kaimų armėnų. Visi sugyvena taikiai, bičiuliškai. Be Ali Nazifo, yra dar penki žemesnio rango žandarai – būrys, kuriam jis vadovauja. Tačiau jie gana dažnai keičiami naujais, tuo tarpu Ali Nazifas visada paliekamas čia, jis nepajudinamas kaip Musa Dagas. Dar vienas sultono atstovas – kuprotas laiškanešys su šeima. Trečiadieniais ir sekmadieniais jis iš Antiochijos atgabena paštą. Ali Nazifas šiandien atrodo gerokai sutrikęs ir susirūpinęs. Šis gauruotas osmanų valdžios atstovas, regis, kažkur labai skuba valdiškais reikalais. Jo rauplėtas veidas po aptriušusia kailine kepure blizga nuo prakaito. Grėsmingas kavalerijos kardas daužosi į kreivas, liesas blauzdas. Sutikęs efendi 7 Bagratianą jis visada sustoja ir pagarbiai pasitempia, tačiau šiandien tik kilsteli ranką prie kepurės, veide matyti didelis sąmyšis. Keistas jo elgesys taip aiškiai krinta į akis, kad Gabrielis valandėlę žvelgia jam iš paskos.
Per aikštę priešais Johunoluko bažnyčią skuba keletas iš toliau atėjusių žmonių, jie jau vėluoja į pamaldas. Moterys su margai siuvinėtomis skarelėmis, pūstais sijonais, vyrai su išsipūtusiais šalvarais8 ir ilgais susegiotais kaftanais. Visų veidai rimti, susikaupę. Saulė šiandien kaitina kaip vasarą, kalkėmis dažyti namai ryškiai nušviesti. Dauguma vienaaukščiai, neseniai nubaltinti: kunigo Ter Haikazuno namas, gydytojo, vaistininko, dideli bendruomenės namai, priklausantys turtingajam Johunoluko seniūnui Tovmasui Kebusianui. Arkangelų bažnyčia pastatyta ant plataus pamato. Atviri laiptai kyla prie pagrindinių durų. Bažnyčios steigėjas Avetisas Bagratianas pastatė ją pagal garsiosios tautinės šventovės, esančios Kaukaze, pavyzdį. Pro atviras duris girdėti choro giedojimas. Virš minios galvų iš prieblandos spindi žvakėmis apšviestas altorius. Ant raudono Ter Haikazuno arnoto švyti aukso spalvos kryžius.
Gabrielis ir Stefanas įeina pro pagrindines duris. Samvelas Avakianas, namų mokytojas, juos sulaiko. Jis nekantriai jų laukė.
– Eikite pirmyn, Stefanai, – sako jis savo mokiniui. – Jūsų motina jau laukia.
Kai Stefanas pasineria į giedančią minią, mokytojas kreipiasi į Gabrielį:
– Turiu pranešti, kad atimti jūsų pasai. Užsienio ir vietinis. Iš Antiochijos atvyko trys valdininkai.
Gabrielis atidžiai stebi studento veidą. Samvelas jau kelerius metus yra tarytum jų šeimos narys. Armėnų inteligento veidas. Aukšta, kiek atlošta kakta. Už akinių stiklų – budrios liūdnos akys. Amžino nuolankumo išraiška, bet kartu ir aiškiai matomas ryžtas gintis, kiekvieną sekundę atremti priešininko smūgį. Valandėlę pažiūrėjęs į šį veidą Gabrielis klausia:
– O ką jūs darėte?
– Ponia viską atidavė valdininkams.
– Ir vidaus pasą?
– Taip, užsienio pasą ir teskere.
Bagratianas nulipa nuo bažnyčios laiptų, užsidega cigaretę ir susimąstęs keletą kartų patraukia. Vidaus pasas leidžia jo savininkui laisvai keliauti po Osmanų valstybės provincijas. Be šio popieriaus sultono pavaldinys teoriškai neturi teisės iš vieno kaimo nueiti į kitą. Gabrielis numeta cigaretę ir ištiesia pečius.
– Tai tik reiškia, kad šiandien ar rytoj būsiu pašauktas į Alepą, į savo dalinį.
Avakianas, nuleidęs akis, žiūri į įsirėžusią ratų provėžą, kurią dar pagilino neseniai nulijęs lietus.
– Nemanau, kad tai reiškia, jog jūs būsite pašauktas į Alepą, efendi.
– O ką gi tai daugiau gali reikšti?
Avakiano balsas pasidaro labai tylus:
– Iš manęs taip pat atėmė pasą.
Bagratianas susijuokia, bet greitai nutyla.
– Vadinasi, mielasis Avakianai, jus pakvies į Antiochiją medicininio patikrinimo. Atrodo, šį kartą jie tikrai nejuokauja. Bet būkite ramus. Mes dar kartą sumokėsime mokestį už atleidimą nuo karo tarnybos. Noriu, kad jūs liktumėte su Stefanu.
Avakianas nepakelia žvilgsnio nuo provėžos.
– Aš esu jaunas, bet daktaras Altuni, vaistininkas Grikoras, pastorius Nochudianas juk tikrai nėra karo prievolininkai. Pasus atėmė ir iš jų.
– Ar jūs tuo tikras? – užsipuola jį Gabrielis. – Kas atėmė pasus? Kokie valdininkai? Dėl kokios priežasties? Ir apskritai, kur yra tie ponai? Norėčiau jiems kai ką paaiškinti.
Jis išgirsta atsakymą, kad valdininkai, lydimi raitų žandarų būrio, prieš pusantros