– M-man irgi. Turiu omeny… taip pat. Atsiprašau, kad šaukiau į ausį. Nesusilaikau. Taip tiesiog nutinka. Žinai, Tureto sindromas. Vos tik nors truputį susijaudinu ar nustembu, taip ir nutinka. Apsidžiaugiau tave matydamas.
– Taip, Leni, žinau. Nuostabu. Puiku.
– Dėkui, Titai. Na, o ką tu čia veiki?
– Sakykim, tik žvalgausi aplink. Gavau naują projektą, taigi reikia šiek tiek įkvėpimo. O tu?
– M-mano mergina dirba muziejaus kavinėje. Malina. Esi ją matęs?
Titas purto galvą.
– Na, ji dirba restorane. Ar nudžiausim ką nors skanaus?
– Gerai.
Titas atsistoja į eilę prie kasos už poros gerai išauklėtų juodai apsirengusių ponių. Šios jam šypsosi ir labai taktiškai linkteli, tarsi būtų jį pažinojusios. Arba pažinojo kažkada labai seniai ir dabar norėjo apie save priminti, kad išvengtų sumišimo. Ar permiegojo su kuria nors iš jų? O gal su abiem? Titas supranta, kad nieko nėra neįmanomo, ir prieš nusisukdamas taktiškai linkteli.
Prekystalis pilnas milžiniškų čiabatos sumuštinių, nedidelės lėkštės dydžio pyragaičių ir sausainių. Pertepti pyragai atrodo šiek tiek kaimiški, tarsi kažkas ant jų būtų išbarstęs pernelyg daug miltų prieš pašaudamas į krosnį. Graikų valgis iš mėtų ir česnakų, minkštas prancūziškas sūris, saliamis, keletas įmantrių kopūsto lapų ir saulėje džiovinti pomidorai; visas turinys tiesiog byra per kraštus.
Didžiuliai sausainiai ypač gruoblėtais kraštais. Titas mano, kad juos iškepęs žmogus buvo mažas vaikas ar kas nors, turintis rimtą negalią. Labai gerai, kad Modernaus meno muziejuje įdarbinami ir neįgalieji! Kultūringajai aukštesniajai klasei gali prireikti šiek tiek nuožmios realybės. Daugybė žmonių kasdien priversti dorotis su savo ar kitų negalia. Iš tiesų juk nėra svarbu, kaip jie atrodo; svarbu jų skonis. Matyti visas vidus, nes sausainiai labai sumaitoti. Šen ten styro šokolado, razinų ir riešutų gabaliukai. Be kita ko, ne visi sausainiai tinkamai iškepę: kai kurių pakraščiai net pridegę. Titas paima nenusisekusį sausainį ir prisipila didelį puodelį kavos. Jis stumia savo padėklą kasos link.
– Prašom, bus penkiasdešimt devynios kronos, – sako kasininkė ir draugiškai nusišypso.
– Oi, aš užsisakiau blogų sausainių! Pažiūrėkite, beveik visai sudegę. Gal padarysite nuolaidą?
– Labai juokinga! – kvatojasi kasininkė. – Ne, jie ir turi tokie būti. Tai Džeimio Oliverio sausainiai. Tikrai skanūs, prisiekiu. Mes parduodame jo sausainius ir kepimo knygas.
Lenis prieina prie kasos. Ant savo padėklo laiko vazonėlio dydžio pyrago porciją. Pasilenkia per Titą ir padaro bučinio garsą savo lūpomis.
– La-labas, Malina.
– Labas, Leni.
– J-jis su manim. Tai Titas Jensenas, apie kurį tau pasakojau. Na žinai, iš festivalio.
– O taip! Edžio draugužis. Taip. Sveikas, Titai.
Kasininkė Malina nužvelgia eilę už Lenio. Keletas jaunų mamyčių stoviniuoja rodydamos į pyragaičius ir bandydamos apsispręsti, kuriuos pasirinkti. Dėl jų neryžtingumo už Lenio ir Tito atsiranda nedidelis tarpas. Malina pažemina balsą ir gudriai pažvelgia į juos.
– Gerai, šiandien kava ir pyragas mano sąskaita. Pasilinksminkit. Iki!
– O, labai tau ačiū, – sako Titas, kiek gailėdamasis neužsisakęs milžiniško pertepto pyrago. Jis buvo labai brangus, o Titas ne itin pasitikėjo Lenio sugebėjimais gauti už dyką.
Jis pasiima savo padėklą ir juda poros laisvų kėdžių prie stalo į Vazų muziejaus pusę link. „Šiandien Stokholmas pačios geriausios nuotaikos“, – galvoja Titas žiūrėdamas į žmones, vaikštančius Strandvegeno saulėkaitoje kitoje įlankos pusėje. Kažkas ką tik uždegė grilį užpakalinėje vienos iš jachtų, prišvartuotų prie muziejaus, dalyje. Dūmai lyg strėlė kyla į dangų. Net švelnus jūros vėjelis, atrodo, atostogauja.
Lenis valandėlę kalbasi su Malina. Jis aukštas ir išstypęs; jo kūnas įsitempęs, nepaisant pasitikinčio eik-velniop-aš-roko-žvaigždė požiūrio, kuris matyti net iš drabužių. Daug juodos, daug sagčių. Nors šiandien slepiasi po restorano uniforma, Malina su visais savo žiedais ir nepaklusniais plaukais taip pat atrodo kaip roką mėgstanti mergina. Retkarčiais jiedu dirsteli į Tito pusę.
Už keleto staliukų sėdi dvi kultūringos damos. Jos taip pat kartkartėmis žvilgčioja į Titą. Šis apsimeta žvelgiąs į tolį. Per metų metus įgijo tam tikrą sugebėjimą žiūrėti akių kampučiais. Niekaip nesugeba atskirti, ar žmonės dėbso į jį su susižavėjimu, ar su panieka.
Lenis pabučiuoja Maliną ir vaikštinėja kalkakmenio grindimis. Vieno jo kanvos batų puspadis atsiklijavęs, tad vos šiam priartėjus prie stalo Titas kaipmat išgirsta žliugsėjimą. Nors jo finansinė padėtis dažnai ne itin patikima, jis visada bent jau turi padorius batus. Jo tėtis tuo pasirūpino, kai Titas dar buvo mažas. „Kol turi gerus ir švarius batus, tvirtai stovėsi ant šios žemės.“ Jo tėčiui buvo lengva taip sakyti – juk buvo batsiuvys ir turėjo savo krautuvėlę Skanegatane. Batų taisykla dirbdavo šešias dienas per savaitę. Tėtis nieko daugiau nedarydavo, tik taisydavo ir blizgindavo batus. Darė tai nuo penkiolikos metų. Išėjęs į pensiją pardavė valdas popieriaus parduotuvei už 15 000 kronų. Tada du mėnesius prasėdėjo savo virtuvėje – iki širdis pasakė stop. Mirė atmerktomis akimis, kakta atsirėmęs į virtuvinį stalą. Prie kavos puodelio, kramtomojo tabako ir savo kuponų. Mirtis nebuvo liūdnesnė nei visa kita jo ramiame gyvenime.
– K-koks to sausainio skonis? – domisi Lenis sėsdamasis prieš Titą.
Lenis akivaizdžiai jaučiasi patogiai ir atsipalaidavęs. Jo mikčiojimas ir tikas dabar daug ramesni nei tada, kai juodu susitiko festivalyje.
– Gan geras, – atsako Titas.
– Pasiėmiau puikų didelį pyragaitį. Nelyginant pietūs.
– Tai apskrita akyta bandelė.
– Kas?
– Apskrita akyta bandelė, ne šiaip koks pyragaitis.
– Puti miglas!
– Ne, nepučiu.
– B-bet juk apskrita akyta bandelė skamba kaip įžeidimas. „Tu suknista apskrita akyta bandelė!“ – kažkas panašaus…
– Taip, sutinku, skamba kvailokai. Bet tai vis tiek apskrita akyta bandelė, saldi apskrita akyta bandelė.
Jie kurį laiką sėdi tylėdami. Ar pyragaitis, ar apskrita akyta bandelė – vargu ar tai tinkamos pokalbio temos norint atsipalaiduoti. Titas jaučia nerimo protrūkį. Ir kodėl jis taip pasakė? Turi būti prakeiktas visažinis? Velnias, didelis bokalas šalto alaus būtų daug skaniau. Jo ranka kiek dreba prie burnos keldama puodelį. „Užsitrauk kojines, Titai, po velnių!“ Jis galvoja, kad geriau būti apsėstam nei priklausomam.
– Ar pasilinksminai festivalyje? – Titas stengiasi užmegzti pokalbį.
Lenis išpučia šiek tiek oro per burnos kampą, lyg bandydamas nupūsti nuo veido kirpčiukus. Pfff. Pfff. Dukart greita seka. Bet kirpčiukai nejuda nė per colį. Niekad nejuda, kai pučia orą per burnos kampą. Titas supranta, kad Lenio tikas yra labiau dėl Tureto nei dėl jo erzinančių kirpčiukų.
– T-taip, žmogau. Tai buvo velniška sėkmė. Groti su Edžiu visada grynas malonumas. Aplinka toli nuo tiesos. Beveik gali paliesti meilę ore. Karštį irgi. Dievinu žaidimus didelėse palapinėse. Tai panašu į gulėjimą palapinėje