Mercedes Sosa - Nepaprasta Moteris. Anette Christensen

kol joms pritardami raudantys gerbėjai prie karsto paeiliui palieka savo atneštas gėles.

       2009 m. spalio 5 d.

      ARTIMIAUSI FABIANO ir Mercedes giminaičiai seka rudą medinį karstą, nešamą į katafalką, laukiantį Kongreso rūmų kieme. Visa Avenida Rivadavia alėja nusitiesę gausūs būriai įvairaus amžiaus gedinčiųjų stebi katafalką, vežantį ją iš Kongreso rūmų į krematoriumą, į jos paskutinę kelionę. Jie stovi suvienyti istorinio Argentinos momento, sutirpdančio socialines ir politines ribas.

      Katafalkų procesijai lėtai judant, daugybė gedinčiųjų laiko iškėlę plakatus, kuriuose apie ją parašyti nuostabiausi dalykai. Senas septintą dešimtį einantis revoliucionierius laiko plakatą, kuriame užrašyta „Ačiū už tavo gyvenimą ir kovą“. Nemažai žmonių entuziastingai mojuoja Argentinos vėliava ir ploja. Jaunesnieji nenustodami džiaugsmingai skanduoja „Olé Olé Olé Olé, Negra Negra“, tarsi tai būtų nacionalinė futbolo komanda, grįžtanti namo po laimėto čempionato. Beveik iš visų kampelių girdimas žmonių, grojančių įvairiais instrumentais, dainavimas. Nuostabi muzika aidi Buenos Airių gatvėmis – muzika, kuri dešimtmečius teikė viltį ir paguodą, mesdama iššūkį tironijai ir puoselėdama demokratiją.

      Tai liūdesio diena, giliai įsiskverbianti argentiniečio sielon. Nacionalinė liaudies herojė, tautos motina, mirė. Bet tai, ką ji atidavė per savo gyvenimą – kaip ir jos dainos – niekada nemirs. Tai gyvena toliau.

      Procesija pamažu išvyksta iš Kongreso. Pirmieji katafalkai gabena gėlių dekoracijas. Paskutinysis veža karstą.