Mano „YouTube“ kanale, „Mercedes Sosa – Vilties balsas“ (ang. „Mercedes Sosa – The Voice of Hope”), rasite grojaraštį su daugybe dainų ir epizodų, kuriuos aprašau šioje knygoje. Kai skaitydami susidursite su šiomis dainomis, raginu apsilankyti kanale, kad galėtumėte visapusiškai įvertinti tai, kas yra aprašoma.
Džiaugiuosi, kad po beveik dešimties metų apmąstymų, klausymo, žiūrėjimo, tyrimų ir rašymo pagaliau galiu jus supažindinti su nuostabia moterimi, kuri, pasitelkdama savo unikalų talentą ir išskirtinę asmenybę, padarė įtaką visam žemynui, bei – net po savo mirties– apvertė mano gyvenimą aukštyn kojomis.
Jei norite sužinoti daugiau apie mano asmeninę kelionę su Mercedes Sosa, ji yra papasakota „Mercedes Sosa – Vilties balsas“ knygoje, kurioje aš atskleidžiu, kaip aš, priimdama Mercedes Sosą tarsi ji būtų mano mama, išsigydžiau emocines žaizdas. Aš tikiu, kad mano istorija bei mokslinės įžvalgos, paliudijančios mano patirtį, gali praversti visiems, kurie jaučiasi įstrigę ribojančioje, luošinančioje ar kankinančioje praeities patirtyje. Šis leidimas išleistas minint 10-ąsias Mercedes Sosos mirties metines; jame yra tik biografinė originaliosios knygos dalis.
Šią knygą parašiau iš gilios pagarbos Mercedes Sosai ir viskam, ką ji įkūnija. Tai yra mano meilės daina Mercedes Sosai. Jos balse gyvenimas tampa daina su vilties aromatu, tokiu saldžiu ir gražiu, kaip gėlės, augančios priešakyje tų, kurie žvelgia priekin. Jos balsas yra balsas moters, kuri, savo ruožtu, yra simbolis svajonių, idealų ir meilės, toli peržengiančių muzikos pasaulio ribas.
Mercedes Sosa buvo daugiau negu daina. Daugeliui ji buvo vilties balsas. Tegul ši knyga praplečia jos balso ribas bei viltį, kurią ji kurstė.
„Gražiausi mums pažįstami žmonės yra tie, kurie pažino pralaimėjimą, pažino kančias, pažino kovą, pažino praradimus, ir surado savo kelią atgal iš gelmių. Šie žmonės žino kaip vertinti, būti jautriems ir priimti gyvenimą, pripildant jį užuojauta, švelnumu ir giliu, meilės kupinu rūpesčiu. Gražūs žmonės atsitiktinai neatsiranda.“
Elisabeth Kübler-Ross
Danija
2009 m. spalio 4 d.
„Nuo daugybinio organų nepakankamumo Buenos Airių ligoninėje, į kurią buvo paguldyta prieš tris savaites, mirė Argentinos dainininkė ir liaudies didvyrė Mercedes Sosa. Jos karjera truko daugiau nei šešetą dešimtmečių, kurių metu ji įrašė daugiau nei keturiasdešimt albumų, bei koncertavo visame pasaulyje. Diktatūros vyravimo metu, Sosa buvo daugelio argentiniečių požeminis atspirties taškas; savo dainomis ji įkvėpė gyvybę protesto judėjimui tarp darbininkų klasės. Judėjimui, kuris 1983 m. sukėlė karinės chuntos žlugimą. Europoje Sosa išgarsėjo 1979–1982 m. gyvendama tremtyje Ispanijoje ir Prancūzijoje. Ji mirė sulaukusi septyniasdešimt ketverių metų.”
SEKMADIENIO vakaras. Su vyru įsitaisome žiūrėti žinias. Kartu su pranešimu apie Mercedes Sosos mirtį, televizoriaus ekrane pasirodo ir trumpametražis filmukas, kuriame vaizduojama graži, ilgais, tamsiais plaukais moteris, vilkinti juoda suknele ir raudonu Andų ponču. Nuostabiu bei sielos kupinu balsu ji nenusakomai aistringai dainuoja dainą „Gracias a la vida“ („Ačiū gyvenimui”). Jos autentiškumas ir charizma mane tarsi apkeri, ir neprireikia daug laiko, kad suprasčiau, jog žiūriu į tikrą ir nuoširdžią moterį; tokią tyrą ir nepaprastą, kad imu stebėtis, kodėl anksčiau apie ją negirdėjau. Tarsi niekas daugiau nebeturėtų reikšmės, prisijungiu prie interneto, kad apie šią moterį sužinočiau daugiau. Randu daugybę „YouTube“ nuorodų. Pradedu žiūrėti ir klausytis.
Pirmajame klipe Mercedes, pritariant argentiniečių folkloro kvartetui „Los Chalchaleros“, iškilmingai dainuoja „Zamba por vos“ („Zamba tau“). Spinduliuojanti ir grakšti, kaip švelnus apkabinimas, Mercedes, su ramybe įkvepiančia šypsena lūpose ir gyvybingu žvilgsniu, įžengia į sceną. Skambant nesibaigiantiems plojimams, ji pasisveikina su grupės nariais, apgaubdama juos šiltais apkabinimais. Tuomet atsigręžia į minią ir, ramybę spinduliuojančia laikysena, savo kontralto – giliu, maloniu ir švelniu – balsu ima dainuoti.
Antrasis mano žiūrimas vaizdo klipas yra „Todo cambia“ („Viskas keičiasi”), nufilmuotas 1993 m. Čilės „De Viña” festivalyje. Nuo galvos iki kojų pasipuošusi juoda spalva, ji atrodo mistiška ir monumentali; ji skamba taip pat galingai ir įtikinamai, kaip ir atrodo. Jai savo Lotynų Amerikos šokių žingsneliais ir skara, plevėsuojančia virš galvos, užkariaujant sceną, jaučiu iš jos sklindančią milžinišką energiją. Matau nuoširdų ir gyvybės kupiną žmogų, nebijantį išreikšti tikrąjį save. Nuoširdus ir švelnus, tačiau tvirtas jos akių žvilgsnis mane sužavi. Jaučiuosi taip, lyg ji žiūrėtų kiaurai į mano sielą tiesiai iš kompiuterio ekrano. Ji turi kažką nepaaiškinamo; jaučiuosi, tarsi jos „mistinė būtis“ pasiekia giliausias mano sielos kertes ir ilgesio šulinį. Man imant suvokti, kad susidūriau su kažkuo, ko visuomet ieškojau, skruostu ritasi ašaros.
Instinktyviai pajuntu, kad ji yra dainininkė, turinti misiją ir skleidžianti žinią. Noriu sužinoti, kokie jie yra.
Buenos Airės,
2009 m. spalio 4 d.
PO OFICIALAUS prezidento pranešimo, pažyminčio trijų nacionalinio gedulo dienų pradžią, iki stiebo vidurio pakeltos vėliavos plevėsuoja visoje Argentinoje. Šiuo laikotarpiu visi šalyje numatyti koncertai ir pasirodymai yra atšaukti; kitų Lotynų Amerikos bei likusio pasaulio valstybių vadovai siunčia savo užuojautas.
„La Negra“ („Juodoji”) – kaip ji su meile buvo vadinama dėl juodų kaip smala plaukų bei savo iš šiaurės argentiniečių protėvių paveldėtos Andų kilmės – rami ilsisi savo karste, paguldytame pačiame iškilmingiausiame Kongreso kambaryje – „Salón de los Pasos Perdidos“. Garbė, skiriama tik pačioms ryškiausioms šalies ikonoms. Avenida Callao – gatvės, vedančios į Kongresą – pakraščiuose išsirikiavę gerbėjai atiduoda savo paskutinę pagarbą.1
Įspūdingąją „Pasos perdidos“ marmurinę salę puošia prabangiai atrodantys vainikai. Milžiniški sietynai ir masyvios žvakės sklaido aukštų kambario lubų kuriamą prietemą, o atidengtas karstas guli pačiame centre. Argentinos prezidentė Kristina Fernández de Kirchner, pagerbdama dainininkę, lydi jos šeimą. Šeima, įskaitant Mercedes sūnų Fabiáną Matusą bei du jos anūkus – Agustíną ir Aracelį – stovi susiglaudę, vieni kitus apsupę rankomis, o Kristina glosto negyvą Mercedes Sosos ranką. Kristinos vyras – buvęs prezidentas– Néstoras Kirchneris, stovi šalimai jos, budrus ir akylus.
Yra ir eilinių žmonių. Vis