Šokoladinės vilionės. Maureen Child. Читать онлайн. Newlib. NEWLIB.NET

Автор: Maureen Child
Издательство: Svajonių knygos
Серия: Svajonių romanai
Жанр произведения: Зарубежные любовные романы
Год издания: 0
isbn: 978-609-03-0592-8
Скачать книгу
ne tik tai.

      – Aš nepastebėjau, – pasiskundė jis.

      – Tai ir yra problema, – nenusileido Seidė. – Negi nesupranti? Mes dirbame nežmoniškai ilgai, net savaitgaliais, praėjusiais metais tu mane iškvietei net iš sesers vestuvių, kad padėčiau sutvarkyti painiavą su Motinos dienos užsakymais.

      – Tai buvo svarbu, – priminė Etanas.

      – Kaip ir Megės vestuvės, – atkirto ji purtydama galvą. – Ne, aš privalau išeiti. Laikas pokyčiams.

      – Ir vėl pokyčiai, – burbėdamas Etanas pakilo, apėjo aplink stalą ir atsistojo priešais ją. – Nuo to žodžio mane tikrai pradės pykinti.

      – Pokyčiai ne visada būna blogi.

      – Ne visada ir geri, – nenusileido jis. – Kai viskas puikiai veikia, kam gadinti?

      – Žinau, kad tau nepatiks, gal ir laiką pasirinkau netinkamą, nes atėjau pasikalbėti iškart po ginčo su Geibu, bet man iš tikrųjų reikia pokyčių.

      Ji žiūrėjo į žolės žalumo akis ir gailėjosi, kad tenka išeiti. Juodi Etano plaukai buvo susišiaušę – turbūt dėl to, kad ginčydamasis su Geibu juos vis braukė pirštais. Kaklaraištis atsilaisvinęs… jis atrodė toks velniškai gundantis, kad Seidei užgniaužė gerklę.

      Kodėl tas vyras ją taip smarkiai veikia visomis prasmėmis? Juk ne vien dėl grožio vos į jį pažiūrėjusi ima ilgėtis? Jis stiprus, išmintingas, tvirtas – toks derinys ją tikrai vilioja. Todėl vienintelis galimas sprendimas – išeiti iš darbo.

      Kaip galėtų šitaip geisdama toliau čia likti, kai nėra jokios vilties su juo suartėti?

      – Po velnių, Seide, apie ką būtent tu kalbi?

      – Apie savo gyvenimą, – atsakė ji, žiūrėdama tiesiai į akis ir vildamasi, kad Etanas pamatys , o ne vien patyrusią padėjėją.

      Bet to nebus. Seidė čia lyg koks faksas ar naujas kompiuteris. Jos čia reikia tik darbui atlikti.

      – Žinai, mano brolis Mikas su savo žmona Džina tik ką susilaukė trečio vaikelio?

      Jis žvelgė visai sutrikęs.

      – Na ir kas? Kaip tai susiję su tavimi?

      – Miko žmona už mane jaunesnė dvejais metais, – Seidė nusivylusi nuleido rankas. – Ji turi tris vaikus. O aš keturis nudžiūvusius augalus.

      – Ką, po galais, tai reiškia?

      Seidė atsiduso. Žinojo, kad išeiti bus nelengva. Kad Etanas bandys ją sulaikyti siūlydamas didesnį atlyginimą, paaukštinimą, atostogas. Bet tik dabar suvokė, kaip sunku bus jam pasakyti tai, kas iš tiesų jai kelia nerimą. Kas verčia išeiti. Po šimts pypkių, ji ir pati visai neseniai susivokė.

      – Noriu šeimos, Etanai, noriu vyro, kuris mane mylėtų… – Tavęs, – kuždėjo vidinis balsas, bet ji tuojau jį užgniaužė. – Noriu vaikų. Man beveik trisdešimt.

      – Rimtai? – jis praskleidė švarko skvernus ir susikišo rankas į kelnių kišenes. – Tai štai kur problema. Biologinis laikrodis sutiksėjo?

      – Ne dabar, – atsakė Seidė. – Galvojau apie tai jau senokai. Etanai, kasdien dirbame po penkiolika valandų, o kartais dar ilgiau. Aš visą amžinybę nebuvau pasimatyme ir nesimylėjau trejus metus.

      Etanas sumirksėjo.

      Seidė krūptelėjo, na gerai, šito sakyti nereikėjo. Blogai jau tai, kad apgailėtiną tiesą žino ji pati. Dar blogiau, kad dabar sužinojo ir Etanas.

      – Nenoriu tapti žila vieniša (neskaitant kačių, nors man jos nė nepatinka) senute, kuri prisimindama praeitį galėtų pasakyti tik tiek: O, vaikeli, aš buvau tikrai gera padėjėja. Tik mano dėka ta įmonė taip sklandžiai veikė.

      – Neatrodo labai blogai.

      Susierzinusi Seidė bakstelėjo pirštu į jį.

      – Tik dėl to, kad ir pats neturi gyvenimo. – Taip, ji jau labai seniai su niekuo nebuvo suartėjusi. Bet ir jis ne geresnis. – Tu pasinėręs į darbą. Kalbiesi tik su manimi ar Geibu. Turi kone rūmus Deina Pointe, bet niekada ten nebūni. Prie stalo užkandi išsinešti paruošto maisto, o viską, ką turi geriausio, išlieji lentelėse ir sąskaitose, o tai tikrai nesveika.

      Vienas juodas antakis pakilo.

      – Labai ačiū.

      Seidė žengė atbula, nes stovint taip arti jo buvo įsitempę visi nervai. Jis taip gardžiai kvepėjo. Žandikauliai tvirtai suspausti, akys liepsnojo – Etanas atrodė… per daug patrauklus. Jau ne pirmą kartą Seidė susimąstė, kas būtų, jei pultų ir prisiglaustų jam prie krūtinės, rankomis apsivytų kaklą. Kaip jis reaguotų? Išbučiuotų iki pamišimo?

      Ar pasipiktinęs nustumtų į šoną?

      Ji vis tiek išeina iš darbo, todėl atsakymą galėtų sužinoti nerizikuodama. Bet abejojo, ar nori sužinoti tiesą. Kartais nuostabi svajonė daug geriau už realybę.

      – Kalbame ne apie mane ir mano gyvenimą, – pareiškė Etanas.

      – Tam tikra prasme apie tai. Gal jei pasisamdysi kitą padėjėją, kuri išsireikalaus normalios dienotvarkės nuo devynių iki penkių, tu ir pats bent kartkartėmis išlįsi iš biuro.

      – Gerai, – jis griebėsi jos pasiūlymo. – Jei nori dirbti nuo devynių iki penkių, tebūnie. Aš susidorosiu.

      – Ne, nieko nebus. Prisimeni Megės vestuves? – Pusseserė labai įsižeidė, nes Seidė ištykino iš bažnyčios ir pražiopsojo svarbiausią akimirką. Ir pačiai Seidei buvo nesmagu. – Man tikrai labai gaila, Etanai, bet turiu išeiti. Padirbėsiu dar dvi savaites, pamokysiu mane pakeisiantį žmogų.

      – Ką? – jis susikryžiavo ant krūtinės rankas ir lyg mesdamas iššūkį laukė, kol ji pasakys, kas ją galėtų pakeisti.

      – Vikę iš rinkodaros skyriaus.

      – Turbūt juokauji.

      – Ko jai trūksta?

      – Ji niūniuoja. Nuolat.

      Na, Etanas teisus. Vike skundžiasi ne jis vienas. Dar blogiau, kad mergina tikrai neturi muzikinės klausos.

      – Gerai, tada Betę iš buhalterijos.

      – Ne, – jis papurtė galvą. – Jos kvepalai – tikra pojūčių kankynė.

      Aišku, – pagalvojo ji. – Etanas ras dėl ko prikibti prie bet kurios kandidatės.

      Nors jis jaunas, gražus, gundantis vyras, bet pokyčių nekenčia kaip koks devyniasdešimtmetis.

      Kaip gerai, kad ji tam pasiruošė.

      – O kaip Rikas? Jis jau dvejus metus čia dirba. Daug žino apie verslą.

      Etanas dar tvirčiau sukando dantis.

      – Rikas sutaria su Geibrieliu. O aš neketinu ištisas dienas ginčytis su savo padėjėju.

      Tiesa. Teks griebtis kitokios taktikos. Tegul jis pats pasiūlo pamainą Seidei.

      – Tai ką siūlai?

      – Tave.

      Jis susiraukė, bet dėl to atrodė tik dar labiau gundantis.

      Kas jai negerai?

      – Mes komanda, Seide. Gera komanda. Kam viską griauti?

      Jai patiko, kad Etanas nenori išleisti, bet išeiti reikėjo dėl savo šventos ramybės. Kaip dairysis meilės kur nors kitur, kai jaučiasi taip supančiota Etano Harto? Dieve, kaip apgailėtina.

      – Rasiu ką nors, – tvirtai pažadėjo Seidė.

      Etanas