Per tuos metus jam, tiesą sakant, teko išmokti nereaguoti į Seidę taip, kaip reaguotų, jei ši mergina jam nedirbtų. Buvo nelengva. Po galais, pamatęs jos figūrą bet kuris kraujo turintis vyras parpultų ant kelių.
Seidės lūpos – tikra pagunda, o kartkartėmis akyse blykstelinčios maištingos kibirkštėlės visuomet žadino jo susidomėjimą. Iš pradžių net ketino atleisti Seidę, kad galėtų nusivesti ją į pasimatymą. Tačiau ji velniškai gerai dirbo savo darbą.
Priėjusi prie stalo Seidė atsakė:
– Tiesą sakant, nugirdau, kaip keletas žmonių kirto lažybų, kuris iš jūsų laimės šį mūšį.
– Kas tokie? – rūsčiai paklausė Etanas ir vėl piktai dėbtelėjo į brolį.
Seidę klausimas nustebino ir ji tik papurtė galvą.
– Tikrai nesakysiu.
– Po velnių, Seide…
Nebekreipdama dėmesio į Etaną ji pasisuko į Geibrielį:
– Kabinete laukia naujas pardavėjas, kuriam paskyrėte susitikimą. Jei norite, galiu jam pasakyti, kad dalyvaujate žūtbūtiniame mūšyje su broliu…
Geibrielis sugriežė dantimis, bet linktelėjo.
– Gerai. Einu. – Pažvelgė į brolį. – Bet pokalbis nebaigtas, Etanai.
– Nė nesitikėjau, – atsiduso šis. Kai Geibrielis dingo, Etanas paklausė: – Ar statei už mane?
Seidė šyptelėjo.
– Iš kur žinai, kad stačiau?
– Tu per daug protinga, kad statytum ne už mane.
– Oho, sugebi pasakyti komplimentą man ir kartu pasitapšnoti per nugarą sau. Įspūdinga.
– Ar Geibo kabinete tikrai laukia pardavėjas, ar tik norėjai nutraukti kovą?
– O, jis ten tikrai laukia, – tarė ji ir nužingsniavo prie lango. – Bet ir ginčą nutraukti norėjau, todėl jei būtų prireikę, galėjau ir išsigalvoti ką nors.
– Jis varo mane iš proto, – Etanas pasisuko ir atsistojo greta jos prie lango, atsiveriančio į Ramųjį vandenyną. Sausis Pietų Kalifornijoje gali būti šaltas ir pilkas, bet jūra žiemą turi savotiško žavesio. Vanduo tamsus kaip ir padangė, į krantą viena po kitos ritasi bangos. Banglentininkai lūkuriuoja ant savo lentų tikėdamiesi patogios bangos, vandens paviršiumi skrieja keletas laivelių ryškiaspalvėmis burėmis. Vaizdas turėjo padėti jam nusiraminti – paprastai padėdavo. Bet Geibrielio keliamas klausimas kaskart vis labiau erzino.
– Jis vis dar nori gaminti naujų skonių šokoladus, tiesa?
Etanas dirstelėjo į Seidę.
– Dabar dar ir bendražygę susirado.
– Pasiūlymas nėra toks jau beprotiškas, – gūžtelėjo ji.
Etanas išpūtė akis.
– Tik tu nepradėk.
Seidė vėl gūžtelėjo.
– Pokyčiai ne visada blogai, Etanai.
– Mano patirtis rodo, kad blogai, – ginčijosi jis. Suėmė Seidę už peties ir, nepaisydamas plūstelėjusio karščio, pasuko į save. Kai mergina atsistojo veidu į jį, paleido ją ir kiek atsitraukęs pasakė: – Žmonės nuolat kalba, kad pakeis gyvenimą. Naujas automobilis, nauja plaukų spalva, po velnių, naujos pažiūros. Galima daug kalbėti apie sąstingį. Apie tai, kad verta rasti, kas veikia, ir nieko nebekeisti.
– Taip, bet kartais tenka keistis, nes tai vienintelė likusi išeitis.
– Tik ne šį kartą, – burbtelėjo Etanas. Nusisukęs nuo jos ir jūros nuėjo prie stalo, atsisėdo ir pasiėmė naujausias pardavimo ataskaitas. Žvilgterėjo į ją. – Seide, jei šiuo klausimu ketini palaikyti Geibrielį, aš apie tai nė girdėti nenoriu. Nesu nusiteikęs dar vienam ginčui.
– Suprantu. Na, mums visiems tenka daryti tai, ko nenorime.
– Ką?
Jis pakėlė akis.
Seidė giliai atsiduso ir ištiesė jam popieriaus lapą.
– Išeinu iš darbo.
– Negali išeiti. Po dvidešimties minučių susirinkimas…
– Tačiau…
Etanas spoksojo į ją abejodamas, ar gerai išgirdo. Žinia buvo tokia netikėta, kad atrodė nelogiška.
– Ne, neišeini.
Ji pamojavo popieriaus lapu.
– Perskaityk, Etanai.
Jis sugriebė popieriaus lapą ir perbėgo akimis dailiai išspausdintas eilutes.
– Juokinga, – ištiesė jai prašymą atgal. – Nepriimsiu.
Seidė susinėrė rankas už nugaros, kad nepasiduotų pagundai atsiimti prašymą ir apsimesti, lyg nieko nebūtų nutikę. Ak, reikėjo numatyti, kad išeiti bus sunku. Reikėjo suprasti, jog Etanas nenusileis, o ji jau nerimavo, kad sugebės įkalbėti ją pasilikti. Iš tiesų visai nenorėjo atsisveikinti su „Hartų šokoladu“.
Bet pati sau priminė, kad nenorėtų kitų penkerių gyvenimo metų praleisti taip, kaip praleido pastaruosius penkerius: beviltiškai įsimylėjusi viršininką, žvelgiantį į ją tik kaip į patogų baldą.
– Negali išeiti, – neketino nusileisti Etanas. Seidė neatsiėmė prašymo išleisti iš darbo. Todėl jis nutėškė popieriaus lapą ant stalo tekstu žemyn, tarsi negalėdamas daugiau į jį žiūrėti. – Mūsų laukia pavasario kampanija, gamyklos rekonstrukcija…
– Visa tai puikiai bus padaryta ir be manęs, – atsakė Seidė, vildamasi, kad jis neišgirdo balse viltingos gaidelės.
– Kodėl? – griežtai paklausė Etanas ir suraukė kaktą. – Dėl didesnio atlyginimo? Puiku. Jau pakėliau.
– Ne dėl pinigų, Etanai, – glaustai atsakė ji.
Ji ir taip čia uždirbo daugiau, nei galėtų tikėtis uždirbti kitoje įmonėje. Etanas labai dosnus savo darbuotojams. Bėda ne čia.
Jis atsistojo.
– Dvi papildomos savaitės atostogų per metus, plius didesnis atlyginimas.
Seidė nusijuokė ir akimirką susvyravo. Jis toks puikus viršininkas, bet kartais būna visiškas neišmanėlis.
– Etanai, aš juk nepanaudoju ir turimų atostogų. Kokia man nauda iš dviejų papildomų savaičių?
– Kalbi neracionaliai.
– Aš pragmatikė.
– Nesutinku.
– Man labai gaila, – tarė ji.
Seidė tikrai apgailestavo. Išeiti visai nenorėjo. Netroško jo niekada nebepamatyti. Tiesą sakant, vien nuo tokios minties suspausdavo širdį. O tai reiškia, kad kitos išeities nėra.
– Tai kas čia dedasi?
– Noriu gyventi, – atsakė Seidė ir pati pasipiktino, kaip beviltiškai nuskambėjo tie du žodžiai.
„Hartų šokolade“ ji dirbo pastaruosius aštuonerius metus, penkerius iš jų buvo Etano padėjėja. Darbo valandos trukdavo nežmoniškai ilgai, ji beveik nematydavo šeimos, o iš augalų, kuriuos įkurdino prieš metus nusipirktame kooperatiniame bute, liko vien stagarėliai, nes ji ten būdavo labai retai ir nepalaistydavo.
Seidė troško romantikos. Sekso. Galbūt savo šeimos, kol dar nepaseno.
– Tu