Leo pasekė jos žvilgsnį. Nuo nešvarių namelių sienų luposi balti dažai, medžiai ir gėlės augo per arti, ir tik laiko klausimas, kada gamta pasikėsins sugriauti pastatus. Stogui verkiant reikėjo vinių, sienoms dažų ir velniškai gerų valytojos rankų. Karšto, prakaituoto, sunkaus rankų darbo.
Leo prisimerkė. Galbūt darbas padės nusikratyti seniai jį kankinančios niūrios nuotaikos. Nebuvo tikras, ar apskritai kada būdamas jau suaugęs vyras jautėsi laimingas, tačiau pastaruosius dvylika metų jam kažkaip pavyko patenkinti savo norus. Keliaudavo, uždirbdavo pinigus, vadovavo tik pats sau. Bet nuo tada, kai Valentina paskelbė apie sužadėtuves, jo poreikiai tapo apgaulingi, sesers laimė smarkiai kontrastavo su jo viduje slypinčia tamsa.
Leo manė, kad jie abu ant vieno kurpalio siūti, tačiau sesuo įrodė esanti drąsesnė arba kvailesnė nei jis. Šiaip ar taip, Leo liko antras. Ne pati smagiausia pozicija.
Geriausia būtų kai kam paskambinti, iškviesti į Marinos salą darbininkų komandą ir grįžti pačiam po mėnesio sudalyvauti vestuvėse, bet galbūt kelios savaitės sunkaus darbo gražioje saloje su gražia mergina kur kas geresnis sprendimas? Pertrauka nuo kasdienės rutinos.
– Leo di Markesas Korėja, – drąsiai prisistatė vyras. Tačiau mėlynose merginos akyse nepamatė atpažinimo ženklų. Jokio atviro susidomėjimo ar pakeltų antakių. Beveik visi, su kuo Leo susipažindavo, jau turėdavo susidarę apie jį nuomonę. Daugelis arba jo nemėgo, arba norėdavo su juo linksmintis, arba permiegoti. Tik keli, kuriuos gerai pažinojo, troško, kad jis investuotų į jų verslą. Ir jam beveik niekada neteko sutikti žmogaus, kurio veide maišėsi paprastas mandagumas ir panieka.
Bus įdomus iššūkis tą panieką paversti aistra. Vien nuo minties užvirė kraujas. Juk ateinančias kelias savaites jis vis tiek nieko neplanavo…
– Ana Grėj, – po akimirkos prisistatė mergina, bet rankos nepaspaudė. – Daktarė Ana Grėj.
– Daktarė ir feministinės Europos istorijos ekspertė? – Leo nusišypsojo parodydamas, kad juokauja. Pasitelkė visą žavesį, siekdamas pažiūrėti, ar jam pavyks priversti tas rožines lūpas nusišypsoti.
– Nors tai ne jūsų reikalas, esu Oksfordo filosofijos mokslų daktarė, – Ana neatrodė nusiteikusi draugiškai, tik sukryžiavo ant krūtinės rankas. Paklausykite, pone di Markesai…
– Leo.
– Suprantu, kad aplinka dabar atrodo kiek aptriušusi, ir žinau, kad jūsų sesers vestuvės sulauks didelio susidomėjimo…
– Tas susidomėjimas jums duos daug naudos.
– Bet patikinu, kad galime viskuo pasirūpinti…
– O aš esu įsitikinęs, kad jums tikrai pravers dar pora rankų. Palengvinsiu jūsų darbą, daktare Grėj. Miegosiu jachtoje ir dirbsiu tik už maistą. Nė neprasitarsiu seseriai, kiek daug darbų reikia padaryti. Ar tikrai galite sau leisti atsisakyti mano pagalbos?
Ana tvirčiau suspaudė užrašų knygelę, galvoje nenustojo suktis mintys. Turėtų griebtis Leo pasiūlymo abiem rankomis, tačiau kažkas ją stabdė. Gal tas ciniškas žvilgsnis, gal lūpose žaidžianti šypsenėlė, o galbūt erzinantis balso tonas. Nepadėjo ir tai, kad jis gražiausias jos matytas vyras. Oksforde netrūko perdėtai savimi pasitikinčių vyrų, galvojančių, kad viską gali laimėti tik išvaizda, bet į miestą neplūdo ispanų piratai, be to, ji nebuvo pratusi kalbėtis su pusiau apsinuoginusiais stipriosios lyties atstovais.
Конец ознакомительного фрагмента.
Текст предоставлен ООО «ЛитРес».
Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию на ЛитРес.
Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.